Jūs tikriausiai skaitot laikraščius, braidot internete, dirsčiojat į tv ekraną ir vieni į kitus, - klausiat, kas vyksta prie sienos. Bet argi tai, kas kunkuliuoja, prasidėjo vakar? Užvakar?

Leiskit, pradėsiu „iš toli“. 1987 m. karinis komisariatas siuntė mane į Švenčionėlius, į DOSAAF vairuotojų kursus. Man nepaprastai patiko Švenčionėliai ir tas romantiškas laiko leidimas su tokiais pat jaunais vyrukais iš Utenos, Zarasų, Visagino, Didžiasalio, Turmanto, Pabradės... Po automobilio techninės sąrangos pamokų eidavom pietauti į restoraną geležinkelio stotyje. Nuostabus senovinis stoties pastatas, nuostabi „chebra“, įdomūs berniukiški pasikalbėjimai bastantis po Švenčionėlius. Belaukdami traukinio (namo grįždavom kasdien) pilna burna šlamšdavom čia pat kulinarijoje nusipirktą dangiško skonio šokoladuotą plokštainį su razinomis ir širdyse dėkojom gyvenimui už jaunystę. Automobilio sąrangą mums dėstė toks ukrainietis Poberežnikas, kuris tėviškai švelniai priekaištaujančiu balsu mus protindavo: „synok... nu počemu že ty ne učeš?!“ (sūneli, na kodėl gi tu nenori mokytis?!) O kai pristigdavo kantrybės, sakydavo: „vidite, kakaja kartina - dub dubom“ (matote, koks vaizdas - stuobrių stuobrys). Mokytojas turi išminties pradą, bet iš kur mums, jauniems, tai žinoti? Gyvenimas, pasirodo, turi dvi puses, kaip kad lazda turi du galus. Jeigu karinis komisariatas Švenčionėlių pavidalu atnešė nepakartojamos laimės dienas, tai išsiuntęs jau į pačią kariuomenę parodė visiškai priešingą gyvenimo pusę. Pasakysiu esminę mintį: kariuomenėje vienoje vietoje pamačiau neįtikėtinai skirtingas tautas. Be mūsų, lietuvių, ten buvo ukrainiečiai, čečėnai, totoriai, gruzinai, armėnai, azerbaidžianiečiai, rusai, kazachai, uzbekai, tukmėnai, baltarusiai. Po daug laiko supratau štai kokią mintį - rusams rasti JUNGTĮ rusiškoje savo kultūroje, kad adaptuotų visas šitas tautas vienoje sąjungoje, pasirodė beveik neišsprendžiama užduotis. Tuo metu vyko mūšiai Kalnų Karabache. Armėnai kazarmoje nesikalbėjo su azerbaidžianiečiais. O seržantams, kad suvaldytų tą „iš skirtingu pasaulių“ surinktą kareiviją, tekdavo įjungti visą cinizmo potencialą ir nenupasakojamas psichologinio žiaurumo apraiškas. Daug metų vis apmąstydamas kariuomenę kai ką supratau apie Tarybų Sąjungą. Aš, kaip tikintis žmogus, užsiduodavau sau klausimą, kodėl Viešpats Dievas leido Tarybų Sąjungai būti. Tegu tai bus subjektyvu, bet internacionalizmas sprendė vieną problemą. Nacionalizmo problemą. Sprendė ją gan grubiai, nemokšiškai ir tam tikruose klausimuose nežmoniškai. Suprantate, prieidavo prie manęs kareivukas, mano šaukimo, ir nenusakomos arogancijos intonacija ištardavo: „Ty znaješ, kto ja? Ja - čečenec!!!“ (ar žinai, kas aš? Aš - čečėnas). Tas jo „ja čečenec“ buvo toks pabrėžtinas, kad tekdavo suprasti, jog kitos tautos žmogus jam tik vergas. Gal daug vėliau apmąstydamas tai aš supratau, jog internacionalizmas mėgina sutaikyti tarpusavy nesutaikomus dalykus – atskirus, išdidžius nacionalizmus. Tegu tai bus hipotezė, bet iki laiko Viešpats Dievas leido „uždėti apynasrius“ nacionalizmams. Problema tuo neišsisprendė, tautiškumai kentėjo gniaužiami. Buvo tik laiko klausimas, kada jie išsiverš iš tų rėmų. Bėda, brangieji tame, kad visi tų tautų nacionalizmai nepamatė, jog nacionalizmas yra ne tik pasididžiavimas ir teigiama motyvacija, bet tai ir labai didelė SILPNYBĖ.

Prieš kurį laiką teko diskutuoti su vienu, po to kitu baltarusiu interneto komentaruose. Taip aš sužinojau, jog Baltarusijoje gyvena labai nemažas sluoksnis kraštutinai nacionalistiškai nusiteikusių baltarusių. Mane nustebino tai, jog jiems absoliučiai nesvarbi istorinė tiesa, jiems svarbi vien jųjų pačių nacionalistinė LDK (Lietuvos didžiosios kunigaikštystės) versija. Negalėjau patikėti, - save jie laiko TITULINE LDK nacija, tai yra litvinais. Mūsų tautą vadina žemaičiais, na, tipo, antrarūšė LDK tautelė, vos ne prielipai. Iš čia visos tos pretenzijos į Vilnių, iš čia savinimasis LDK žygdarbių, istorijos, tradicijos ir lietuvių kunigaikščių. Aš diskutavau labai nuolankiai, mėginau švelniai paaiškinti tiesą, prieidamas iš visų įmanomų pusių. Iš kelių tokių susirašinėjimų pamačiau, jog jiems nereikia tiesos. Tikrosios žinios staiga atima iš jų istorinę didybę, kunigaikščius, nuopelnus. TAPATYBĘ iš jų atima. Tad jie gina tą nuosavą pseudotiesą be jokių kompromisų. Remiasi savo kažkokiais ten nacionalistais pseudoistorikais, padariusiais jų proteliuose jau negrįžtamų mąstymo pokyčių darbą. Pamačiau, kad kiti lietuviai „kapojasi“ ten su jais komentaruose, bet tai beviltiška. Mat jausmas, kai tau rašo atviras nesąmones ir rašo ne beraščiai, tas jausmas nenusakomas. Tai didelis moralinis spaudimas į oponentą su nelabai slepiamu PRANAŠUMO jausmo prieskoniu. Su subtilios paniekos, tikros neapykantos ir cinizmo doze. Taigi palyginimui teko ir Rusijos piliečių komentarus paskaitinėti. Apie Rusijos liaudį galiu parašyti tik viena: jiems absoliučiai neįdomi Lietuva ir visiškai neįdomūs lietuviai. Jie nepažįsta mūsų realybės ir nenori domėtis. „Pribaltika“ jiems tai latviai ir jų šprotai. Vienintelis dalykas, ką iš lietuvių būties žino rusai, tai tarybiniuose filmuose vaidinusius lietuvių aktorius. Daugiau nieko. Ničnieko. Galinga, milžiniška, įvairi rusiškoji kultūra net nežino, kuo čia juos galėtų nustebinti ar praturtinti mažutės tautelės kultūrinė raiška. Jų kai kurie miestai gyventojų skaičiumi didesni už mūsų tautą. Mes jų užmiršti. Bet kaimynai baltarusiai (iš visų slavų būtent jie) Lietuvos nepamiršę. Labai savotiškai įsidėmėję. Ir vėl gi hipotetinė versija - greičiausiai baltarusių nacionalistų siurprizai - tai liekanos tarsi kažkokios nuoskaudos, kad baltarusių tauta neturėjo savo valstybės lietuvių dėka iki pat 20 a. pradžios.

Norėjau seniai apie tai parašyti nuogąstaudamas, kad ta neapykanta, ta nacionalistinė nuostata dalies baltarusių kažkokia neraminanti. Kažkokia metafizinė, fatališka, neįrodoma. Bet kam rašyti, jei liaudis į žodžius nereaguoja. Net jei jie tikri, neišgalvoti. Bet va dabar, kai pas tave jau į kiemą per tvorą lipa, dabar nėr kur dėtis. Teks susimąstyti.

Grįžtame prie nacionalizmo. Išgyrę savo tautiškumą kaip nuostabų, vienintelį ir nepakartojamą, lietuviai užmiršo, kad lygiai taip pat mąsto ir kaimynai. Savo tautiškumą laikydami taip pat nuostabiu, vieninteliu ir nepakartojamu. Ir atėjo ta diena, kai nacionalizmų keliai susikirto. Štai jums esminė šio laiko įvykių ašis. Lenkų nacionalizmas iš viso garsus savo išdidumu. Ką dabar darys šitie trys nacionalizmai - baltarusių, lenku ir lietuvių - susitikę ant siauro tiltelio??? Tai, kad tarptautinės jėgos gali tiesiog pasinaudoti konfliktu, suteikdamos jam globalių politinių idėjų susikirtimo atspalvį, labai tikėtina. Nesinori didelio karo. Jei drioksteltų, niekas net neprisimins, kad išties konflikto pamatuose glūdi viso labo tik nedidelių ir gan vidutinio dydžio nacijų tarpusavio ambicijų susikirtimas.

Jei kas paklaustų, o kokia tautų laikysena būtų teisinga? Pasakyčiau taip: tautiškumą turi balansuoti bendražmogiškumas. Lietuvai, lygiagrečiai komercializuotai kultūrai, reikėjo puoselėti moralės, sąžinės, humanizmo taisykles. Diegti tai per aukštąją kultūrą, meną, žiniasklaidą. Jokiu būdu nepašalinti AUKLĖJIMO IŠ MOKYKLŲ. Tautiškumas, tegu ir politiškai apspekuliuotas, savy labai gražus, jis gyvenimą tikrai daro prasmingą. Tačiau mes gyvename ne Mėnulyje, aplink mus - tautos. Jei auginsime tik nacionalizmą (kraštutinė tautiškumo atmaina), jei per absoliutaus nacionalizmo prizmę vertinsime visus įvykius, ateis diena, jau šiandieną panaši į tai, kada susipins neišpainiojama tarptautinė pynė.

Sakykit, kuo čia dėtas A. Lukašenka? Yra tauta, yra jos SAVĘS JAUSENA, TAPATYBĖ, vadovas ją tik realizuoja. Nors galvokit, ką norit. Neapykantos liejimas į baltarusių pusę tikrai nepadės. Juo labiau, jog didelė tos tautos dalis yra normalūs žmonės. Radikalai nacionalistai ten sudaro tik neapibrėžtą dalį.

Atsakykim sau į klausimą, jei trijų šalių politikai atsistos ir kaltins vieni kitus: „jis pradėjo, jis neteisus, jis man skolingas tą ir tą!“, kas iš to gausis? Aš juk ne veltui pateikiau jums pavyzdį iš savo patirties tarybinėje kariuomenėje. Kai nacionalizmai susiremia, tai yra baisu. Jei atsistosi ir rėksi vienas kitam „tu šioks ir toks“, atspėkit, kas bus? Ir ko vertas tokioje situacijoje tas NUOSAVAS TEISUMAS?!

Man nepaprastai patinka lietuviškumas. Norisi, kad tai skleistųsi ir augintų kuo gražiausius vaisius. Mane patį neretai patraukia į tautinės šlovės vizijas. Bet tada ateina blaivus susivokimas, jog be bendražmogiškumo aš prarandu nuovoką mus supančio daugiataučio pasaulio. Kitos tautos taipogi turi kažką gražaus ir nuostabaus. Nes jis, kitatautis, žvelgia į pasaulį truputį kitu kampu. Jo kūryba atveria man dar vieną šio nepaprasto pasaulio pusę. Jis mane praturtina pažinimu, o ne nuskurdina. Tautos turi galimybę viena kitai būti dovana, o ne našta ar neganda.

Aš netikiu tais visais būrėjais ir baimės nešėjais, kurie sakosi žiną, kaip bus. Netikiu nešančiais fatalizmą ir skelbiančiais, girdi, tu nieko nelemi šiame pasaulyje. Tipo „čia aš tau pasakysiu, KAS TAVĘS LAUKIA“. Tikras krikščionis žino, kad situacija dažniausiai yra sąlyginė. Nuo žmogaus priklauso, į tą ar aną pusę situacija pasisuks. Beje, aš neraginu iš baimės imti kažką daryti. Pvz., jokiu būdu neraginu ant ko nors lieti pykčio internete. Pykčio liejimas yra bejėgiškumo ženklas. Niekam tai nepadeda. Niekada. Protingas žmogus eikvoja jėgas tik ten, kur jis gali padaryti kokį nors realų teigiamą poveikį. Taigi padėtis pasienyje dar ne fatalinė. Tad pagalvokim, ar mes ką nors galim padaryti teigiamo?

Priėjome prie klausimo, ar yra tas, kuris gali visa sureguliuoti, ar yra Dievas? Yra daug žmonių, kurie sako: „jei Dievas būtų, tai neleistų šitiek neteisybių“. Bet klausimas keltinas truputį kitaip.

Atsimenu vieną epizodą iš kariuomenės. Mus, dar neseniai atvykusius naujokus, sustatė į rikiuotę. Ten prieš mus žingsniavo vyresnis kareivis, lyg seržantas. Jis buvo vyresnis už mus, tvirto sudėjimo, jo balsas skambėjo taip piktai ir su jėga, kad apėmė siaubas. Pasisukau pasižiūrėti, ar čia man vienam taip. Pamačiau, kad ir kiti perbalę ir lyg nesavi. Akys to kareivos, gerai tai atsimenu, jos buvo kupinos absoliučios neapykantos. Įspūdis, kad tai akys, ketinančios praryti. Ne žmogaus žvilgsnis. Niekada daugiau to neteko patirti. Balsas buvo ne isteriško pykčio balsas, bet tvirtas su nežmoniška valdžia ir jėga. Žmogus, anuo atveju jauni kareivukai, išties yra per silpnas, kada susiduria su antgamtine demoniška valdžia ir jėga. Bet jei demonišką poveikį žmogus dar gali atlaikyti, tai kodėl mums atrodo, jog ŽMOGUS GALI ATLAIKYTI ir DIEVO APSIREIŠKIMĄ? Dievas yra Visatos TEISINGUMAS, prašviečiantis net menkiausią žmogaus nedorybę. Tai, kad žmogui neteko patirti Dievo, yra paties Dievo gailestingumas. Jei žmogelis praskysta riaumojančio didelio viršininko akivaizdoje ir dreba, tai Dievas yra nepalyginamai baisesnis Viršininkas. Atsakymas į klausimą, jei Jis yra, kodėl Dievas leidžia daug negerų dalykų, yra gailestis. Jei Šventas Dievas imtų intensyviai kištis į gyvenimą, tų aukštų reikalavimų ir įtampos neatlaikytų nieks. Vienintelis kelias, kaip žmogus gali kreiptis į Dievą ir nenukentėti, tai nusižeminimas, atgaila, malda, kviečiantis Šventą Dvasią.

Vienintelė reali veikla, kuri gali pakeisti pasienio įvykių aplinkybes, tai malda. Atgaila ir malda. Daugiau nėra jokių šansų eiliniam žmogui, kad kažką įtakotų, pagelbėtų situacijai. Jokių. O situacija labai rimta. Daug metų tokio grėsmingumo čia nebuvo.

Susirašinėjant internete, vienas baltarusis parašė, kad mes, lietuviai, nebeturim jokios industrijos ir išvis esam netikę. Staiga aš pamačiau, kad nepasislėpsi, jie viską mato. Jie turi dideles gamyklas, tūkstančius aukštos klasės specialistų. Jų yra virš devynių milijonų gyventojų. Taigi supratau, iš kur jų susirašinėjimo tone toks užtikrintumas, atkaklumas, jėga. Baltarusiai mato, kad jie smarkiai pranoksta Lietuvą daugeliu parametrų. Pagalvojau, kad ne tik jie, visi kiti irgi mato realią mūsų padėtį, tik gal iš mandagumo mums to nesako.

Man atėjo į galvą kažkur girdėta žiogo ir skruzdės istorija. Viena dirbo, triūsė, o kitas linksminosi ir muzikavo. Tik skruzdė visko turi, o žiogas - nieko. Patys susidėliokit, kas yra žiogas, o kas – skruzdė. Lazda turi du galus. Nori blizgesio, nori prilygti Vakarų šou žvaigždėms, taškaisi blizgučiais, kurpi įvaizdžius, įvaizdžius ir dar kartą juos pačius gamini. Bet ką nori apgauti? Ką nori įtikinti savo „klestėjimo paveiksliuku“? Ar išbraidymas viso įmanomo purvo, nes gi laisvė, daryk ką nori, ar ištaškymas visų įmanomų nuodėmės balų yra SĖKMĖS RODIKLIS??? Jei jau paaugliai negali prisiminti, ko dar jie „neragavę“ šitam pasauly, tai ką kalbėti apie suaugusius?! Patikėkit, na, negali tauta, šalis ko nors pasiekti, jeigu PRINCIPINĖ JOS NUOSTATA yra ne sąžiningai dirbti, o IMTI IŠ GYVENIMO VISKĄ!!!

Tarybinėj kariuomenėj pirmą kartą patyriau kažką tokio, ką galėčiau pavadinti „moralinio purvo“ išgyvenimu daugelyje personų. Netikėta, tačiau panašus moralinės nešvaros išgyvenimas lydi mane mano šaly jau nemažai metų.

O vis dar naiviai tikiuosi, kad Viešpats pasigailės mano šalies.

Aidas DOLOTOVAS