„Mūsų pašaukimas – šiame šaltame pasaulyje uždegti Dievo meilės ugnį“, – šie Peterio Lipperto žodžiai labai tinka kunigystės pašaukimui apibūdinti, nes žmogus, pasirinkdamas kunigo gyvenimą, priimdamas kunigystės sakramentą savo tolimesniame kunigo gyvenime kaip tik ir stengiasi uždegti Dievo meilės ugnį tikinčiųjų širdyse. Jau 19 metų kunigaujantį Labanoro parapijos kleboną Jurgį Kazlauską geriau pažinau pradėjęs lankytis Labanore po bažnyčios gaisro. Visada stebino ir stebina jo tikėjimas tuo, ką daro, o kartais iš šalies žiūrint atrodo, jog tie tikslai beveik neįgyvendinami, bet po kurio laiko nustembi sužinojęs, kad kunigui Jurgiui pavyko sumanymus įgyvendinti. Tokių situacijų statant naująją Labanoro bažnyčią buvo daug ir, ko gero, bus dar ateityje, bet tas optimizmas, kuriuo visada spinduliuoja kunigas Jurgis Kazlauskas, uždega ir aplinkinius.

Apie kunigystę, apsisprendimą savo gyvenimą pašvęsti tarnystei Dievui su juo kalbėjausi po Šv. Mišių Labanoro bažnyčioje, kurias jis aukojo kartu su broliu – Molėtų dekanu monsinjoru Kęstučiu Kazlausku ir buvusiais kurso draugais Kauno kunigų seminarijoje Aurimu Tarasevičiumi ir Vidu Sajeta. O mūsų pokalbis prasidėjo nuo tradicinio klausimo – kodėl jis pasirinko kunigo kelią, kas lėmė tokį apsisprendimą, juolab, kad šeimoje jau buvo vienas kunigas – brolis Kęstutis.

- Tie 19 kunigystės metų prabėgo labai greitai. Aš nuo vaikystės svajojau būti kunigu, o pasirinkimas ar pašaukimas, manau, yra nuo Dievo. Juk ne visi vaikai svajoja būti kunigais, o aš svajojau.

- Kai įstojote į seminariją, brolis Kęstutis jau kunigavo?

- Taip, tuo metu, kai aš stojau į seminariją, jis jau buvo įšventintas į kunigus. Prieš stojimą dar teko ir sovietinėje armijoje tarnauti. Brolis mano pasirinkimui pritarė ir padrąsino. Augome mes, kaip dabar sakoma, daugiavaikėje šeimoje, buvo 9 vaikai: 6 broliai ir 3 seserys. Taigi nors mes su broliu Kęstučiu pasirinkome kunigystę, tėvai turi užtektinai ir žentų, ir marčių, ir anūkų,- šypsodamasis sako mano pašnekovas.

- Kokia buvo pirma pažintis su Labanoru?

- Per Labanorą teko ne kartą važiuoti, kai dar buvau vikaru Molėtuose. Tada tikrai nepagalvojau, kad Labanoras, Labanoro bažnyčia ir parapija suvaidins svarbų vaidmenį mano kaip kunigo ir žmogaus gyvenime. Vėliau, kai kunigavau kaimyninėje Saldutiškio parapijoje, mintis, kad gali tekti kunigauti Labanore, kildavo, bet apie tokius išbandymus, kokie čia užgriuvo, negalvodavau. Kai čia teko lankytis, senoji bažnyčia atrodė kažkokia pavargusi, bet tuo pačiu ir žavi savo senove. Kai mane vyskupas paskyrė, maloniai paėmiau trečią parapiją.
- Koks jausmas dabar meldžiantis naujoje bažnyčioje?

- Kunigams ne taip dažnai tenka statyti bažnyčias, o ypač po tokio tragiško įvykio – šventovę visiškai sunaikinusio gaisro. Melstis bažnyčioje, kurią statant pats dalyvavau ir dalyvauju – jausmas nepakartojamas. Bažnyčia dabar tokia šviesi, tyra, dar neprisigėrusi skausmo, kuris kaupiasi per ilgus dešimtmečius senuose pastatuose. Čia dar to nėra. Jaučiu tą lengvumą aukodamas Šv. Mišias, kalbėdamas maldas. Susikaupęs melsdamasis čia, Labanore, jauti, kad Dievas labai arti. Matyt, tikrai stebuklinga ši vieta, įmelsta ištisus šimtmečius, - sako kunigas Jurgis.

Jo brolis kunigas Kęstutis į mano klausimą, kaip priėmė brolio apsisprendimą būti kunigu, atsakė:

- Neatkalbinėjau Jurgio, nors jau žinojau, kad tas kelias, kunigo gyvenimo kelias, nėra lengvas, bet jis yra palaimingas. Mes juk gauname daug teigiamų emocijų galėdami padėti žmonėms. Kuo atviriau patarnauji, tuo daugiau atvirumo sulauki iš žmonių. Kaip sakoma, padėk medaus – ir bites prišauksi. Tenka sugerti nemažai skausmo, bet būdamas kunigas, esi tarsi vedlys, moderatorius. Kartais pasakyti žmogui tiesą nėra lengva, bet būtina. Tiesa juk gydo ir randų nebelieka.

Paskui su kunigu Jurgiu ir jo kurso draugais kunigais Aurimu ir Vidu kalbėjomės apie buvusį gausų jų kursą. Prieš 19 metų Kauno kunigų seminariją baigė 25 kunigai. Dabar kas metai įšventinama vos po kelis... Kurso draugai turi gražią tradiciją pasimelsti kartu susitikus vienoje ar kitoje parapijoje, o po Šv. Mišių susėdus drauge prisiminti seminarijoje praleistus metus, pasipasakoti apie savo parapijas, žmones, kurie labai dažnai ateina pas kunigą, kai būna sunku, ir kaip išganymas reikalinga ta Dievo meilės ugnis, kurią uždega kunigo žodis, malda.

Algis JAKŠTAS