Radijas pranešė, kad diena tapo ilgesnė. Sakė, net kiek minučių daugiau tos šviesos, tik ji kažko neišgirdo. O radijo atgal nepasuksi – kalba sau, groja...

Bet jei sakė radijas, vadinasi, šviesa kažkur turi būti...

Negi ji bus tokia nesusipratėlė ir jos nepamatys? Na jau ne!

Ranka sugraibiusi lazdą, paskubom užsigobia skarą, ant pečių užsimeta kailinukus. Neskubėk, apsirenk! Sušalsi! Bet ko čia laukti, ji tik trumpam, pamatys tą šviesą ir sugrįš vidun. Ji greitai...

Kieme buvo tamsu, net ir sniegas neatrodė baltas. Ir dangus toks pats. Gal ten, nuo kalnelio, pasaulis rodosi kitaip?

Brisdama per sniegą, pasistumdama lazda, ji pasiekia kalvos viršų, ten nuo akmens, kaip sakydavo, matosi septynios apylinkės. Kur jos, kurioje šviesiausia?

Nors dienos vidurys, tačiau niūki prieblanda nubėga tolyn, susilieja ir ištirpsta. Kumščiu nubraukusi vėjo išspaustas ašaras, ji darsyk apžvelgia tolius. Ne, nieko nematyti...

Tačiau radijas nemelavo – buvo jau pats pavakarys, kai kažkur praplyšo debesies kraštas ir prasvydo raudoni saulės spinduliai. Jie švystelėjo sniego paviršiumi, nubėgo ledo gurvuoliais ir pro langą įtryško vidun.

Kokia šviesa!Kiek jos daug!Tegul būna kuo ilgiau, kuo... Ne, užgeso. Pradingo.

Bet nieko – rytoj ji bus ilgiau, poryt – dar ilgiau. Visada taip būna. Ir radijas taip kalba...

Selemonas PALTANAVIČIUS