Tėvų namuose niekada nesijaučiau laukiamas, savas, bet ir netikėtai atvykusiu svečiu nebuvau. Kai šiuos namus statė, aš jau gyvenau savo gyvenimą toli nuo šios vietos. Atvažiuodavau retkarčiais. Na, kokį kartą per trejetą metų. Dažniau tada, kai klasės susitikimai vykdavo ar kažkuris giminaitis pakviesdavo į svečius. Tuomet užsukdavau ir į tėvų namus. Trumpam, žinoma. Gal valandai, o gal šiek tiek ilgėliau užsibūdavau. Su tėvu apsikabindavome, persimesdavome vienu kitu žodžiu ir viskas. Tėvas visada buvo tylenis, nedaugžodžiaudavo, bet jo meilę ir per atstumą jausdavau. Mama kažkodėl visada būdavo taip užsiėmusi, jog net nepaklausdavo, kaip aš gyvenu, kaip man sekasi. Nesistebėdavau, juk niekada ji man nebuvo nei labai švelni, nei dėmesinga.

O štai šiandien privalėjau atvažiuoti. Kaimynas pranešė, kad mano motina susirgo. Iš pradžių pamaniau, kad gal nėra reikalo pas ją skubėti, juk jokia ne naujiena jai sirgti, bet kai kaimynas pakartotinai paskambino, išsiruošiau. Reikia, tai reikia...

Temsta. Būtent dabar toks paros metas, kai diena jau lyg ir pasibaigusi, bet vakaras dar neprasidėjęs. Sėdžiu šviesos nedegdamas ir jaučiuosi taip, lyg ne į savo namus atvažiavau, lyg ne manęs čia laukė, lyg būčiau kažkoks prašalaitis, supainiojęs adresus.

Mamą radau miegančią. Nežadinau. Nežinau, ar gerai padariau. Ir dabar ji tebemiega, o aš sėdžiu pradaręs duris į jos kambarį, girdžiu tolygų alsavimą ir nežinau, ką man daryti toliau. Kaimyno žmona gydytoja. Buvo atėjusi, apžiūrėjo, bet nieko blogo nerado. Išeidama patarė prisiminti, jog po poros mėnesių mano mamai 95-eri. Esą stebuklo tikėtis nebevertėtų...

Kažkaip keistai jaučiausi. Na, taip, lyg visame pasaulyje tebūčiau likęs vienas. Gal tamsa ir tyla taip veikė. Bandžiau prisiminti, kiek kartų aš šiuose namuose esu nakvojęs. Tesuskaičiavau tris čia praleistas naktis. Du kartus tada, kai buvau gerokai išgėręs (nebegalėjau vairuoti automobilio po klasės susitikimo ir dėdės jubiliejaus), o trečią kartą po tėvo laidotuvių, mat reikėjo dar šį bei tą sutvarkyti. Ko gero, tai ir viskas.

Vaikystės prisiminimai susiję ne su šiais namais. Gimiau kitame kaime, kitur pradinę mokyklą lankiau. Svajonių daug turėjau. Vaikiškų, žinoma. Labai norėjau turėti pirktines rogutes, bet man jų nepirko. Gal jau penktoje klasėje būdamas svajojau turėti tokias kelnes, kokias mūvėjo mano klasiokai: su diržu ir kišenėmis. Manosios gi buvo „ant gumos“ ir be kišenių. O tai kurgi su tokiomis pasirodysi...

Gal į savo aprangą nebūčiau kreipęs jokio dėmesio, gal man viskas būtų buvę gerai, jei nebūčiau matęs mano amžiaus vaikų ir kitaip apsirengusių, ir kitaip apsiavusių, ir netgi kitaip nukirptų. Visas nuoskaudas savyje nešiojausi. O kam gi pasiskųsi, kas gi išklausys. Na, nebent teta, kuri, matyt, gerai žinojo situaciją, todėl mane šiek tiek globojo, netgi savotiškai mylėjo.

Gerokai vėliau sužinojau, kad aš buvau (o ir visą gyvenimą likau) nelauktas vaikas. Pasirodo, mano mama ir jos sesuo, t.y. geroji mano teta, buvo įsimylėjusios tą patį jaunuolį – būsimą mano tėtį. Nežinau, į kurią labiau įsižiūrėjęs buvo mano tėtis, bet viena jų, mano mama, pasirodė gudresnė už seserį: ji ėmė lauktis manęs...

Man niekada niekas nepasakojo apie tų dienų seserų išgyvenimus, apie tėvo apsisprendimą vesti mano mamą. Esu tik vieną kitą žodį girdėjęs apie tai, jog tėvą viršininkai privertė vesti mano mamą, nes esą negalima vaikui augti be tėvo, esą tarybinio žmogaus moralė turi būti „aukščiausiame lygyje“. Nežinau. Gal viskas taip ir buvo. O gal viskas buvo kitaip. Man gi niekas niekada nieko nepasakojo, o aš ir neklausinėjau. Turėjau draugų, prisigalvodavome visokiausių išdaigų, o dėl suaugusiųjų reikalų nesukome sau galvos.

Aš tik šią liūdnų apmąstymų ir savotiškų prisiminimų valandėlę pagalvojau apie tai, kad mama manęs niekada nebuvo pasisodinusi ant kelių, niekad neglaudė prie širdies, nemylavo netgi tada, kai namo pareidavau verkdamas dėl nubalnoto kelio ar iššokusio guzo kaktoje. Ji lyg ir norėdavo prieiti, bet kažkaip keistai pasižiūrėdavo į mane ir nueidavo nieko nepasakiusi. Užtat aš ir laukdavau tetos. Ji buvo visiškai kitokia. Netgi tada, kai jau ir savo vaikų turėjo, ji manęs neužmiršo. Ir dabar ji manimi domisi, vis paskambina, paklausia, kaip man sekasi, išverda uogienių, pridžiovina obuoliukų, sese pasirūpina.

Su tėvu buvo „vyriški“ santykiai: jokių emocijų, jokių švelnumų, jokių atvirų pokalbių, bet vis tiek kažkoks dvasinis ryšys buvo. Net negaliu įvardinti koks, bet, žinau, buvo. Kažkokie nematomi saitai mus rišo. Man to užteko.

Iki šiol prisimenu, kad tėvų namuose radau keturias knygas. Jas kažkada gal nusipirko, gal dovanų gavo mano tėvas. Jos taip ir stovėjo lentynoje, nes niekas jomis nesidomėjo. O man jos kažkodėl parūpo. Ėmiau vieną ir perskaičiau. Patiko joje aprašyti įvykiai. Tad ir antrą perskaičiau, po to trečią... Ir taip „užsikabinau“ už skaitymo...

Kai jau išvažiavau iš namų kišenėje teturėdamas 10 tarybinių rublių (žinoma, kad susipykome, žinoma, kad išėjau trenkęs durimis), visko buvo. Ir nakvojau bet kur, ir valgiau bet ką arba iš viso ilgą laiką alkanas buvau. Bet kai pamačiau knygą, kurią labai norėjau turėti, pinigėlių teturėjau tik tiek, jog teko apsispręsti, ar pirkti knygą, ar kukliai pavalgyti. Pirkau knygą...

Po tėvo mirties santykiai su motina visiškai atšalo. Užtat teta liko tokia, kokia visą gyvenimą buvo: rūpestinga, maloni, gera.

Žinoma, mama stengiausi pasirūpinti. Jaučiau tokią pareigą. Tik meilės nejaučiau...

Metai bėgo. Mūsų su mama bendravime praktiškai niekas nesikeitė. Tiesa, gal prieš kokius penkerius metus ji, kalbantis telefonu, paklausė, ar aš pavalgiau. Net žiobtelėjau iš nuostabos: niekada gyvenime tuo nesidomėjo, o štai dabar – ar pavalgei...

Žinau, kad kiekviena šeima turi savo tradicijas, šventes, bendrauja su visais artimaisiais, kaimynais. Bandžiau ir aš kažką panašaus prisiminti. Nepavyko. Gal buvo, bet gal be manęs.

Tamsa mane kartu su visais prisiminimais tarsi stipriais siūlais aplink save apvyniojo. Bijojau net pajudėti, bijojau krustelėti, tarsi bijodamas išbaidyti netgi tas kruopelytes prisiminimų, tarsi aš lyg nebuvau „įskaičiuotas“ į mamos gyvenimą, tarsi jausdamas, jog už sienos miega man pažįstamas, bet visiškai svetimas žmogus. Ir nieko nebepakeisi...

Genovaitė ŠNUROVA