Labanoro girios apsuptyje tebegyvena kurso draugas Petras. Sužinojęs kaimą, panorau jį aplankyti (po 25 metų!). Ar atpažins mane?

Užklupau jį miegantį. Reikėjo atgauti jėgas: dvi dienos, pilnos arkliškų pavasarinių darbų – mėšlavežis, dirvos arimas plūgu, bulviasodis ir, kaip dovana už triūsą – skausmas nugaroje. Dieve tu mano, tie kaimiškieji žemės darbai visais laikais daro tą patį: išspaudžia, išsunkia žmogaus jėgas, susendina prieš laiką. Susenęs, suprastėjęs Petras...

Koks jis buvo studijų metais! Kartą vasarą, lauko praktikos metu, maudėmės ežere. Petras nusimetė rūbus ir aš jį išvydau visai naujai: taigi atletas mūsų Petras! Augalotas, galingų pečių, kietų rankų raumenų, ilgų, stambiai banguotų plaukų vaikinas. „Man gi tokiam!“ – galvojau.

O dabar... Pamatyti reikia tą „vaikiną“. Suėdė kaimas Petrą, suėdė be gailesčio. Ir vardan ko? Koks jam atlygis už tas trijų dešimčių metų mėšlavežius? Gyvenimas tai praėjo!

Kokia neteisybė! Arba savo ateitį reikėjo tvarkyti kita kryptimi. Galėjo Petras pasirinkti biologo darbą, tyrinėti ir mėgautis turtingiausia ežeringojo krašto gamta. Ją garbino nuo vaikystės, kitokių polinkių net neturėjo. Bet romantika išsisklaidė, prispyrė „normalaus“ vyro gyvenimas. Sulipdė šeimą (kaip gi be jos!?) ir įsikinkė į naująjį vežimą. Tad kas stipriau gyvenimą gadina – šeima ar vienatvė? Deja, ir ta, ir ta vienodai gerai gadina.

Per orę jautis

Paniuręs plūgą velka,

Nelengvą savo plūgą...

Na, o aš ir tu, sakyk man,

Ar plūgan neįkinkyti?

O. Roanas, 1725-1803 m., Japonija

Bronius ŠABLEVIČIUS