Mes turime 175 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:780
mod_vvisit_counterŠią savaitę:780
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:121099
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Atsivertimas

2022 m. sausio 8 d.

Išmokau gyventi viena. Sunkiai, bet išmokau. Kaip pasakytų mano kaimynė, gyvenimas privertė. Nors, tiesą sakant, jokios prievartos ir nereikėjo. Tiesiog vieną po kito atėmė man brangius žmones ir tiek. Sunkiai prisijaukinau vienatvę, ką jau čia slėpsi. Bet kai jau taip atsitiko, kartą net pagalvojau, jog tikrai geriau gyventi vienai, nei vienatvę jausti gyvenant dviese ar dar didesnėje šeimoje.

Aš dar turiu seserį. Ji dvejais metais už mane vyresnė. Vaikystėje abi labai gražiai sutarėme. Man nepatiko tik tai, kad aš turėjau nešioti jos išaugtas sukneles. Kartą, prisimenu, mama mane aprengė jos suknele, kurios aš labai nemėgau, tai ėmiau ir perplėšiau šoną. Sakiau, kad užkliuvau už agrasto krūmo. Tikėjausi, kad tokiu atveju ji man nupirks naują. Betgi ne, aprengė kita sesės gerokai panešiota suknele...

Rimtai pyktis pradėjome jau suaugusios. To priežastis – vienas juodaplaukis gražuolis. Ir man jis patiko, ir seseriai. O jis, ko gero, seniai turėjo nusižiūrėjęs kitą, o mus tik draugiškai pakalbindavo, bet man ir to užteko, kad dėl jo „tirpčiau“. O kiek prisisvajodavau... Kiek mintyse nerealių situacijų sukurdavau... Beje, sesuo darė tą patį, todėl ir matėme viena kitoje varžoves. Nesusitaikėme netgi tada, kai mūsų nusižiūrėtasis vedė...

Sesuo ištekėjo ir išvyko gyventi į vieną Žemaitijos rajoną. Susitikdavome labai retai. Kol dar buvo gyvi mūsų tėvai, tai sesuo kokį kartą per metus ar dvejus atvažiuodavo jų aplankyti (pas mane kartais net neužeidavo), o kai jie mirė, jos ryšys su tėviške visiškai nutrūko. Nesisielojau dėl to, nesisiūliau pas ją į svečius. Tik prieš trejetą metų, kai jau ir ji liko našle (aš tai gerokai seniau), susiruošiau jos aplankyti. Pati gal nebūčiau susipratusi, bet sesuo pakvietė. Sako, ką gali žinoti, kiek dar gyvensime šioje žemėje, todėl esą reikėtų dar pasimatyti.

Nuvažiavau prieš pat Kalėdas. Nuėjome į bažnyčią. Prisipažinsiu, maldos žodžiai net keletą kartų buvo „nutrūkę“. Kaltas kunigo patarnautojas (sesuo sakė, kad jį reikia vadinti zakristijonu), kuris man pasirodė kažkur matytas žmogus. Ir šiaip žiūrėjau, ir kitaip – matytas ir baigta. Na, arba į kažką labai panašus. Bandžiau atkurti situaciją, kurioje galėjau jį sutikti, bet nepavyko. Seserį paklausiau jo vardo ir pavardės. Pasakė, bet mano „galvosūkio“ nepalengvino: žmogaus tokia pavarde neprisiminiau.

Apie tą žmogų nesilioviau galvojusi ir tada, kai namo sugrįžau. Ko jis „įlindo“ į mano mintis, į mano ramų gyvenimą, negalėjau suprasti. Būna, kad vieną kitą dieną apie jį negalvoju, bet, žiūrėk, ir vėl jo veidas „gyvu paveikslu“ stovi man prieš akis.

Nors, kaip jau supratote, meile seseriai nedegu, iš namų net keletui valandų išsiruošti labai nenoriu, bet rudeniop vos tik nusikasiau bulves, sugalvojau dar kartą aplankyti seserį. Ne ji man rūpėjo, o tas zakristijonas.

Nuvažiavau, prikalbinau seserį apsilankyti bažnyčioje (ji net nusistebėjo mano pamaldumu), nes mano pagrindinis tikslas buvo tas žmogus. Tikrai nieko negirdėjau, ką sakė kunigas, stebėjau tą vyriškį, sekiau jo judesius, visa to žodžio prasme spoksojau į veidą, stengiausi įsiminti netgi apgamą ant dešiniojo skruosto. Net nusifotografavau anūko dovanotu nediduku fotoaparatu. Kitą dieną išskubėjau namo seseriai pasakiusi išgalvotą priežastį.

To žmogaus nuotrauką rodžiau ir kaimynėms: vienai jų jis irgi pasirodė kažkur matytas. Giminaitės irgi neatpažino. Tada ir aš numojau į nepažįstamąjį ranka: bala nematė, reikia pamiršti. Tikėjausi, kad taip ir bus. Bet po poros mėnesių, kai iki praėjusių metų Kalėdų liko vos keletas dienų, sugalvojau idealiai namus susitvarkyti. Netgi tą spintelę po veidrodžiu, kur buvo laikomos laidotuvių nuotraukos, nutariau susitvarkyti. Tuo pačiu ir nuotraukas peržiūrėti. O štai čia ir „užkliuvau“...

Dar tarybiniais laikais, taigi prieš keletą dešimtmečių, labai neaiškiomis aplinkybėmis (taip niekada ir nepaaiškėjo) mirė mano sūnus, kuris tuomet studijavo inžineriją. Buvo jau trečiakursis. Po pirmojo semestro jam buvo atostogos, kurias jis praleido namuose. Iš namų išvažiavo sveikas (niekada jokiomis ligomis nesirgo ir anksčiau), o po keleto dienų gavome žinią, jog jis mirė. Mums su vyru tokia žinia buvo tokia netikėta, jog abiem prireikė medikų pagalbos.

Tuomet buvo žiema, pati vasario pradžia. Negana to, kad buvo labai šalta, tai laidotuvių dieną dar ir pūga prasidėjo. Supykusios gamtos žmonės nepaisė. Į amžinąją poilsio vietą palydėti mūsų sūnaus atėjo visi, kas tik galėjo vaikščioti. Žinoma, visi šiltai apsirengę, apsiavę namie suveltus veltinius. Atvažiavo ir grupelė sūnaus kurso draugų, o su jais ir kažkoks vyresnio amžiaus žmogus. Aš net išsigandau tuos studentėlius pamačiusi: plonyčiais paltukais, ausų nedengiančiomis kepurėlėmis, „miestietiškais“ batukais. Visi mus guodė, atvežė bendrabutyje buvusius sūnaus daiktelius, sakė, kad neteko labai gero draugo, kad mus vasarą aplankys, padės darbus nudirbti. Ne viską, ką jie tuomet pasakė, prisimenu. Sielvartas buvo užgožęs žodžius. Užtat gerai prisimenu (kol gyva nepamiršiu) tą faktą, kad, kai karstą su sūnaus palaikais jau nešė į bažnyčią, ir tie studentėliai ėjo paskui karstą. Gal dar tik vienas ar du jau buvo peržengę bažnyčios slenkstį, kai tas su jais atvykęs vyresnio amžiaus žmogus juos sugrąžino, o ir kitiems liepė neiti į bažnyčią. Man tai buvo didžiulis smūgis: negi tie vaikai dabar šaltyje stovės prie bažnyčios per visą šv. Mišių laiką? Nežinau, kodėl aš tuomet nepuoliau prie to žmogaus ir nepaprašiau taip nesielgti. Gal dėl to, kad man pačiai skausmas ir rankas, ir kojas buvo surakinęs.

Į kapines mano sūnų jo bendrakursiai palydėjo. Mačiau, kad jie net pamėlynavę buvo nuo šalčio. Pakviečiau visus juos gedulingų pietų, bet tas vyresnysis visiems liepė sėsti į automobilį ir grįžti atgal į Vilnių. Aš tada sumaniau įdėti jiems maisto kelionei (juk buvo visko priruošta), bet tas žmogus netgi pastūmė mane su maisto ryšulėliu, pats sėdo į automobilį ir visi išvažiavo. Tas dar labiau padidino mano širdgėlą...

O „užkliuvau“ štai už ko – ogi už sūnaus laidotuvių nuotraukų. Prie jo karsto buvo nusifotografavę kurso draugai ir tas vyras. Kai gerai įsižiūrėjau, „įvyko prašviesėjimas“. Kažin, ar tas žmogus ir sesers parapijos bažnyčioje matytas zakristijonas – ne tas pats asmuo? Savo abejones papasakojau anūkui. Pasakiau jam iš sesers sužinotą to zakristijono vardą ir pavardę. Anūkas internete rado jo biografiją. Taip, vardas ir pavardė būtent tokie. Anūko draugai kompiuteryje turi kažkokią programėlę, kuri gali pasendinti bet kokio žmogaus nuotrauką. Vėlgi viskas tiko... Manau nesudėtinga suprasti, kas vyko mano sieloje...

Jei tik gyva būsiu, būtinai vasarą dar kartą važiuosiu pas seserį, būtinai eisiu į bažnyčią, parodysiu zakristijonui sūnaus laidotuvių nuotraukas ir, svarbiausia, norėsiu pažiūrėti į jo akis...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis