Valdžiai taip gerai dar niekad nebuvo...

Skaitytojo kausimas: „Kodėl nieko nerašote apie rajono valdžią?“, nenustebino. Taip, nerašome. O ką čia berašysi? O kas paskutinį kartą kur nors matė tą valdžią, išskyrus metines šventes, kai išeina „pamojuoti“ tautai? Apie tokią valdžią, kaip sakoma, kaip apie mirusį, geriausia – nieko. Vigelio laikų projektai, berods, baigėsi (ant jų „važiavo“ visą pirmąją kadenciją), išskyrus gal vieną – Švenčionėlių kultūros centrą, kuris nusipelno dešimtmečio remonto titulo. Dar tuometinio kultūros ministro Šarūno Biručio dosniai skirtos lėšos nežinia kur išgaravo, o Švenčionėlių kultūros centras penkmetį stūkso begaliniai remontuojamas. Miesto gyventojai jau įprato apsieiti ir be jo – šventės vyksta prie stoties.

Kultūros centro remontui lėšų buvo skirta tiek, kad, kaip teigė šaltinis, reikėjo pasukti galvą, kaip jas išnaudoti, tad atrodė, kad remontas neužtuks. Pasikeitus šalies valdžiai, ministerija savivaldybės neragino, finansų nekontroliavo. Taip sakant, pasitikėjo vietine valdžia. Turbūt neišgirdo, kaip Prezidentė Dalia Grybauskaitė anuomet sakė, kad didžiausia korupcija klesti savivaldybėse. Atrodo, jau ir dabartinis ministras iki šiol net nesusidomėjo, kodėl nėra nei pinigų, nei rezultato. Suprantama, jau kažkelintas kultūros ministras pasikeitė, kur ten galus rasi. Taip lengva švaistyti ar pelnytis dar niekada nebuvo – niekas nekontroliuoja valdiškų pinigų.

Švenčionėlių biblioteka per penkmetį šiaip taip persikėlė, į kelis suremontuotus kabinetus sugrįžo ir kultūros centro darbuotojai. Bet nei šokti, nei dainuoti nėra kur – nei salės, nei scenos (ji net nebuvo suprojektuota). Kultūros centro remonte – visiškas chaosas. Čia daro, čia perdarinėja, visame pastate krapštosi pora žmonių, net neaišku, kokiu pagrindu ir kas jie tokie. Niekur viešai nenurodytas nei rangovas, nei kas vykdo techninę priežiūrą, nors prie renovuojamų objektų turi būti informaciniai stendai (rangovas, užsakovas, darbų pradžia ir numatoma pabaiga, projekto suma). Ką ten stendai, Švenčionių rajone net Viešieji pirkimai negalioja. Tiksliau, rajoną kaip savo ūkį valdantys asmenys veikia pagal savo taisykles. Prieš keletą metų Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė savivaldybei nutraukti keleivių vežimo konkursą, o savivaldybė varė savo. Ir nieko! Ne veltui sakoma, kad įžūlumas – antroji laimė... O gal netgi pirmoji. „Pratestavo“ įstatymų nepaisymo ribas ir suįžūlėjo galutinai. Taip per Klipčių „šeimyninės rangos“ rajone beveik 7 metus įsigalėjo pirkimai iš savų – be konkursų. Tiesa, STT užfiksavo šiuos korupcijos židinius, paskelbė konkrečius pažeidimus savo ataskaitoje, kaip įprasta, nurodė savivaldybei ir liepė… pasitaisyti. Dar vienas geras „testas“, kurio išvada patvirtina – viskas galima. Galima netgi samdytis teisininkus, kuriems už 1 valandą sumokėta 6 tūkstančiai eurų. Kaip reikia prisidirbti, kad reikėtų tokių brangių teisininkų pagalbos? Prisidirba valdžia, o už viską sumoka mokesčių mokėtojai. Taip rajono valdžia lengva ranka švaisto rajono biudžeto lėšas savo veiksmų įteisinimui arba išteisinimui.

Bet ir šie „darbeliai“ – jau seniai žinomi. Naujų darbų viešumoje nesimato, o „darbelių“ nėra kam atskleisti, nes rajono taryba tapo lygi gūdaus sovietmečio deputatų susirinkimai – viena partija, viena tiesa. Pasižiūrėję į vieną priekyje sėdintį, rankas kelia visi, o už ką – jiems visai nesvarbu. Svarbu balsuoti „teisingai“ - „kaip reikia“.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad formaliai opozicija yra – du tarybos nariai (K.Ramelis ir R.Krupenina), bet jiems informacijos niekas neteikia, į jų paklausimus neatsako ir dar išsityčioja. Taip taip, rajono savivaldybės taryboje taip pat klesti patyčios. Kaip ir Seime, kas neseniai paaiškėjo. Seimo narys A.Sysas viešai pareiškė, kad Seime patyčios – kiekvieną dieną. Gal reikėtų ir taryboje, ir Seime bent kartą per metus skelbti „Savaitę be patyčių“?

Per dvejus metus daug kam priedanga tapo pandemija. Kai valdžia turi idėjų ir netingi dirbti, pandemija – ne kliūtis. Štai, pavyzdžiui, praėjusieji metai Panevėžiui buvo intensyvūs. Užbaigti, pradėti bei tęsiami įvairūs miesto infrastruktūriniai, investiciniai projektai (smulkiai nevardinsime jų), kurių dėka miestas nuolatos keičiasi, tampa jaukesnis, gražesnis ir patogesnis tiek panevėžiečiams, tiek miesto svečiams. Sakote, bepigu dideliam miestui? Pažvelkime kad ir į Molėtus. Užimtumo tarnyba praneša apie reikšmingas investicijas, kurios padidins gyventojų užimtumą Molėtuose. Bendrovė „Teltonika EMS“ technologijų centre Molėtuose įrengs administracines, gamybines patalpas ir laboratorijas bei planuoja sukurti apie 480 naujų darbo vietų.Čia bus projektuojami ir gaminami moderniausi telemedicinos prietaisai ir aukščiausiomis technologijomis paremta tinklo įranga.

Šiuo metu vysta „Teltonika“ technologijų centro statybos. Tikimasi, kad centras savo veiklą pradės šių metų rugsėjį.

Gera žinia ir šiauliečiams – minkštųjų baldų gamybos įmonė „Vilmers“ plečia savo veiklą – statys gamyklą ir sukurs 304 naujas darbo vietas Šiaulių laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ).

O kur investicijos Švenčionių rajone? Rinkiminis R.Klipčiaus „arkliukas“ - Švenčionėlių pramonės parkas – plyti tuštutėlis, nors į jį sukišta pusė milijono eurų rajono biudžeto lėšų. Nejaugi meras amžinai girsis svetimais nuopelnais – sėkmingai dirbančia UAB INTERSURGICAL, kuri kūrėsi dar tada, kai dabartinis meras kaladėlėmis žaidė? Jeigu kas ir dėjo pastangas, kad šios įmonės plėtrai rajone būtų sudarytos palankios sąlygos, tai Kęstutis Trapikas.

R.Klipčiaus rinkiminius pažadus – gaivinti rajoną, kurti gerai apmokamas darbo vietas, kuriais jis net du kartus suviliojo rinkėjus, vėjas gainioja po tuščią lauką, kurį jis vadina pramonės parku.

Ar trečią kartą lipsite ant „to paties grėblio“? Liko metai pagalvoti.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ