„Nedaug kas įtars ar net gi supras, kas vyksta, bet tokius žmones mes pastatysim į bejėgę padėti, paversime pajuokos objektais, surasime būdų apšmeižti ir paskelbti visuomenės atskrabom.“ (A. Daleso planas)

Pabaigos pradžią pastebėjo jau prieš gerą šimtą metų. Kad neatrodyčiau sąmokslininkas-svaičiotojas, pasiremsiu keliomis labai žinomomis pavardėmis. Kone ryškiausiai, garsiausiai gilėjančio ir plintančio degradavimo tendenciją skelbė dvi giminingos sielos: vienas - atvirai Vakarų, kitas – Rytu Europos mąstytojai: Frydrichas Nyčė ir Fiodoras Dostojevskis. Būdami tiesiog jautrumo ir nuoširdumo įsikūnijimai, nesitvėrė plintančios veidmainystės ir neteisybės. Vos iškeliavus anapus, prasidėjęs naujas 20 amžius tapo agonijos amžiumi ir patvirtino jų nuogąstavimus. Negaliu nepaminėti dar vieno savo „didžiojo draugo“ Levo Šestovo. Savo ankstyvo darbo pavadinimu genialiai taikliai apibūdino esamą padėtį – „Апофеоз беспочвенности“! Maždaug už dviejų dešimčių metų jau Vakarų atstovas Osvaldas Špengleris paskelbė verdiktą: „Vakarų saulėlydis“ - europietiškos civilizacijos pabaiga. Žmonija vis dar bandė „guostis“ mokslu ir technologijomis, kurie „sėkmingai“ naudojami savęs naikinimui. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Albertas Einšteinas apgailestavo, kad, deja, nieko gero nenusimato, nes technologinis vystymasis stipriai pralenkia dvasinį ir moralinį.

Ir štai nūdiena. Stovi neandertalietis su seniai užakusiu vieninteliu vingiu smegenyse ir mitriai „valdo“ „išmanųjį“ aparatą (įdomi Česlovo Černiausko naudojama metafora apie „sulipusius makaronus“ („Švenčionių kraštas“, 2021.12.23). Chemizuotas-modifikuotas maistas, kuris labiau nuodija, nei maitina; čia pat medicina, nesuinteresuota gydyti, nes nebus „klientų“; švietimas, kuris akivaizdžiai bukina, augindamas „vartotoją-robotą“; ūkininkas, kuriam „apsimoka“ nieko nedaryti arba supūdyti nupjautą žolę; pramoninkas, gaminantis prekę, užprogramuotą greičiau sulūžti; ekologas, „kovojantis“ su klimato kaita, beatodairiškai naikindamas ir teršdamas gamtą… Bijau liesti garsiąją „toleranciją“, kur atviri iškrypimai ir apsigimimai paverčiami norma.

Pagaliau rezultatas – „Didysis pertvarkymas“. Iš tikrųjų, tai ne „Restart“, kaip daug kas mano, ir net ne „Reset“, kaip rašoma. Ne. Tai įforminimas ir įtvirtinimas TO, kas ir kaip yra, „status quo“ užfiksavimas. Tai lygiai tas pats, ko siekdavo vokiečiai per Antrąjį pasaulinį karą - Jedem Das Seine („kiekvienam savo“: vokiečiui-arijui - viena, kitiems - kita). Net veikimo būdai ir priemonės panašūs, tik šį kartą lengviau – „makaronai-neandertaliečiai“ JAU sutinka, o kelis „marginalus“, „įsiutusi minia (tie patys „makaronai“) sutryps ir jų „urveliuose“ pasislėpusius (Žakas Fresko).

Kai šuniui uždedi antsnukį, jis priešinasi, bando nukrapštyti, bet tik ne „sulipę makaronai“ - jiems tinka, jie net pradeda jį puošti, dažnai simboliu tų, kas ji uždėjo. Dabar atėjo laikas antkakliui… ir pavadėlis bus trumpas.

Rimutis LAUCIUS