Mūsų žemdirbiai nežinojo, kad jau ne vienerius metus ariamas ir sėjamas dirvas teks vėl užsėti pievų žole.

Anądien sutinku savo gerą pažįstamą Tamošių Bekepurį (jei sutapo vardas ir pavardė, tai čia ne apie jus) ir anas skundžiasi:

- Žinai, gavau popierių, kad visas savo žemes turiu užsėt pievu. Kap nemisliju, visa mano tieva žemė buvo ariama. Sėdavom nuo amžių rugius, avižas, visokius grikius i žirnius. I aš tų pacį dariau, kai cik acijiemiau žemes.

Aš irgi galvoju, ką čia jam atsakyti, bet prisiminiau:

- Tai gi prie savietų tavo žemėj buvo padaryta kultūrinė „revoliucija“. Karvės kultūringai ganėsi.

Žmogaus veidas tik susimainė, pabalo, vyriokas pasilenkė prie mano ausies ir tyliai tyliai pratarė:

- Tai kas, kiba vėl savietai grįžta? Niaugi vėlios kaukozus tvers? Ė kap tedu su Jeurosuvezu (Europos sąjunga)?

Taip ir likom abudedu stovėt vidury ūlyčios išsižioję.

Ir aš galiu gauti tokį popierių, nes ir mano kimsinė su raisteliu tais laikais skaitėsi kaip ganykla, nors ten karvės niekada nesiganė. Jei kuri ten ir nuklysdavo, tai vyrai su visokiom kartim ir virvėmis turėdavo ją ištraukti, nes būtų priburbuliavus. Pasirodo,anksti jaudinamės. Mūsuose taip jau įprasta, kad giriamės medžioklės laimikiu dar nė šautuvo nenusipirkę, arba ruošiamės kariauti su priešais, kurių ateityje gal nė neatsiras. Viskas paprasta – situacija paaiškės tuoj po Užgavėnių. Iki tol iš visokių šiaudų ir kitų nereikalingų, bet būtinai ekologiškų daiktų, meistraukit Mores ir visokias kitokias baisuokles. Kai per Užgavėnes iškepsite rietuves blynų, kai susikaus Lašininis su Kanapiniu ir sudeginsit paskutinę Morę, tuomet ir sužinosit, ar tose suartose pievose sėsit pupas, kukurūzus ar cukranendres. Pupas valgytum patys, kukurūzus – eksportuotum į rytus, taip eilinį kartą gerindami santykius su kaimynais. Cukranendres panaudotum pagal jų paskirtį – gamintum cukrų, o atliekas galėtum sušerti mūsų maitintojoms karvutėms. O gal lieps užsėti žolėmis? Pastaruoju atveju reikės papildomų investicijų! Teks įsigyti avių, ožkų, buivolų ar stumbrų, kurie visas tas pievas nugraužtų. Kokia nauda? Bus gražios pievos kaip Alpėse. O tuos gyvūnus galėsime medžioti. O gal sugalvosime kokią naują „kilnojamos nuosavybės“ formą. Tiems gyvūnams po kaklais pririšime po nemažą skambalą, o ant to skambalo įspausime savininko inicialus ar kokį numerį. Ir vaikščios skambaliodami tie gyvūnai po mūsų pievas ir miškus, patys maitinsis. Jų buvimo vietą kontroliuosime su išmaniaisiais apynasriais. Čia bus proga pasireikšti mūsų verslui. O ir mobiliųjų programėlių galės mūsų programuotojai prikurti. Tai matote, kokia graži ateitis galėtų būti, jei tik nesėdėtumėm rankų sudėję. Iš kiekvienos padėties visada galima atrasti puikią išeitį.

Izidorius KIMSĖNAS