Sniegas anksčiau ar vėliau ištirps ir nutekės vandeniu – jokia čia naujiena! Kartais to tirpsmo vandens pakanka sroventi iki upeliuko, dažniau jis susigeria žemėn čia pat. Taip turi būti, ir taip įvyksta.

Pala, o kodėl tas vanduo turi kažkur pradingti? Na ne, taip nebus!

Įrankį sniegui vežioti pasiruošė greitai – prie senos geldos, už svirno kyšojusios iš dilgėlyno, pririšo virvę ir patempė: oho, plaukia lyg žemės neliesdama! Dar reikia kastuvo, ir...

Iki pavakario į geldą iš pašalių kasė sniegą, kad jo tilptų daugiau, dar kastuvo plokštuma suplodavo, o po to traukė pro vartus ir vertė kūdron. Pernai kūdra neatsigavo, vandens buvo taip mažai, išsikraustė net žalios varlės. Štai jei jis pilną kūdrą privežtų sniego, viskas būtų kitaip.

Darbavosi visą dieną, o sniego liko kiek nori. Tik neklauskit, ką jis darys rytoj.

Per keletą žiemos dienų kūdros vietoje pakilo sniego kalnas. Tik jis nesustojo – nutvėręs valandėlę, sniegą pylė ant kalno viršūnės. Įdomu, kas iš to gausis?

O viskas išėjo taip, kaip buvo galvota – sniego kalnas tirpo palengva ir vanduo užpildė kūdrą, o po to pro jos kraštus virvėjo upelin.

Šiek tiek tegul ir upeliui tenka, - sustojęs prie kūdros šypsosi jis. – Juk sniegas tam ir tetinka – vandeniui gaminti!

Selemonas PALTANAVIČIUS