Mes turime 182 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1072
mod_vvisit_counterŠią savaitę:27827
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:8829
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Apie pasagas, ne tik laimę nešančias

2022 m. sausio 8 d.

Gintautas Miškinis laiko raktus nuo buvusio dvaro pastatų.

 

Vėlyvą rudenį pagaliau išsiruošėme pakeliauti ir geriau susipažinti su Varėnos rajono įdomesnėmis vietomis, ir ne tik tomis, kurios dažniausia lankomos ir yra visuose reklaminiuose bukletuose, tarp tokių galima paminėti ir Ūlos akį, ir Marcinkonių kaimą bei kitas vietas, kurias ir rasti nelengva. Vedliu buvo bičiulis Arnoldas Kairys, puikiai nuo vaikystės pažįstantis Varėnos rajoną. Dažnai tenka girdėti, kad Dzūkija nėra turtingas kraštas, bet kai artimiau imi pažinti tą kraštą, pamatai, koks turtingas tas kraštas savo gamtos grožio ir įdomių, talentingų žmonių. Apie vieną iš jų – Gintautą Miškinį, bičiulių vadinamą Buliumi, nes ilgą laiką dalyvavo automobilių bulių kautynėse, net čempiono titulą buvo iškovojęs, - ir noriu šį kartą papasakoti.

Kai susiruošiau į kelionę, Arnoldas pasakė, kad būtinai užsuksime pas Bulių, o ir pasagą reikia į jo pasagų muziejų reikia nuvežti. Originalią pasagą Arnoldas ir man padarė. „Įdomu, koks ten pasagų muziejus, kad Arnoldas taip entuziastingai pasakoja?“ - važiuodamas galvojau. Įvažiavus į kiemą, mus pasitiko nuoširdžiai besišypsantis Gintautas Miškinis. Svarbiausia, susitikome lyg seni geri pažįstami, o kai aš ir Arnoldas prisukome savo atsivežtas pasagas ant sienos, Gintautas gražia dzūkiškas šnekta pradėjo pasakoti apie savo muziejuje sukauptus eksponatus. Žinoma, daugiausia čia įvairiausių pasagų. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visos pasagos panašios, na, gal dydžiu jos gali skirtis. Juolab, man vaikystėje dar teko matyti, kaip kalvis arklius kaustydavo. Jau tada kaimo žmonės kalbėdavo, kad ne visi kalviai gali gerai arklį pakaustyti... O po to, kai išklausėme Gintauto pasakojimą apie pasagas, stereotipas, kad visos pasagos vienodos, išsisklaidė kaip dūmas, sužinojome, kad pasagos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir paskirtimi. Vienos skirtos darbiniams arkliams, kitos – sportiniams žirgams ar šiuolaikiniuose miestuose vežiojantiems turistus žirgams. Vieną tokią pasagą savo kolekcijoje turi ir Gintautas. Svarbiausia, jis ją ne kažkur aukcione nusipirko ar kas dovanų atvežė, bet pats „sumedžiojo“.

- Buvau ekskursijoje Lenkijoje. Krokuvos mieste trumpam sustojome pasižiūrėti, kaip keturi balti žirgai siaura gatvele karietą traukia. Žiūriu, ogi vienas žirgas ėmė kratyti koją. Aš greit sumojau, kad tuoj tuoj pasagą numes. Ėmiau laukti tos akimirkos, ir kai tik suskambo krentančios pasagos metalas, visas mano kultūringumas baigėsi – puoliau prie nukritusios pasagos. Tuo metu ir moteris, prie kurios kojų nukrito ta pasaga, lenkėsi jos paimti. Spėjau pirmiau už ją, bet čia visi puolė mane smerkti, sakyti, kad pasaga priklauso moteriai, bet ji liepė nesikišti: „Nukritusi prie kojų pasaga man padėjo atsakyti į vieną klausimą – pastoti ar nepastoti. Jau pusę metų ieškojau atsakymo, dabar žinau, taip.“ Ji iš pasagos paėmė tik vinį ir pasakė: Ant šios vinies aš pakabinsiu kūdikio nuotrauką, o pasagą imk tu, žinau, kur tu ją padėsi.“ – pasakoja vienos iš pasagų atsiradimo kolekcijoje istoriją Gintautas.

Klausydamas jo pasakojimo sužinojau, kad ir arkliai, kaip ir žmonės, būna plokščiapadžiai. Jiems pakaustyti taip pat buvo specialios pasagos. Sumanus kalvis ir kitokią arklio problemą galėjo ištaisyti:

- Vienas žmogus pasakojo tokią istoriją. Buvo geras arklys, bet viena koja vis kabindavo ir sužeisdavo kitą. Vieną kartą į kaimą užsuko kalvis, kuris, pamatęs problemą, tik nusišypsojo ir nukalė specialią pasagą. Arklys daugiau nekabino kitos kojos. Šį atvejį galima palyginti su automobilio ratų suvedimu. Arklius pakaustyti galėjo tik geri kalviai, tikri savo profesijos meistrai. Gaila, dabar tokių profesionalų beveik nelikę. Štai į mūsų kraštą vieną kartą per metus atvažiuoja kalvis iš Austrijos. Visi žino, kad jis atvažiuos, paruošia arklius, žirgus. Viską iš anksto suderina ir keliauja iš vienos vietos į kitą. Kad galėjo pagalvoti, kad Dzūkijoje važinės kalvis austras ir kaustys arklius. Yra pas mus puikių kalvių, bet kad kaustytų arklius – nėra. Ir tai komerciniai dalykai. Nukalė žmogus vartus, gavo krūvą pinigų ir jam tas arklių kaustymas nereikalingas, - apie pasagas ir kalvius tęsė pasakojimą Gintautas.

O pasagos ne tik arkliams buvo skirtos. Pasagom Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pakalami ir kaizerio kareivių ir karininkų batai. Tiesa, šios pasagos buvo kur kas subtilesnės. Yra tokių pasagų egzempliorių ir Gintauto Miškinio pasagų muziejuje. Kaip pasagos patenka į muziejų? Įvairiai: vienas atveža lankytojai, kitas Gintautas perka aukcione. Yra pasagų ir iš tolimesnių kraštų. Ir kas svarbiausia, beveik apie visus eksponatus Gintautas gali papasakoti, o juk ekspozicijoje ne tik pasagos, bet ir kalvių nukalti pančiai arkliams, nes arklius kitados vogdavo kaip dabar vagia automobilius. Yra kolekcijoje ir kalvių nukalti bezmėnai ir svarbiausia, yra tokių unikumų, kaip bezmėnas, kuriuo galima sverti ir sunkius daiktus ar maišus, ir visai lengvus. Yra kolekcijoje ir įdomių spynų.

- Kai pradėjo spynos „plaukti“ į kolekciją, tai ir raktai paskui jas. Yra unikalūs raktai nuo netoliese buvusio dvaro pagrindinių vartų. Kartais nuo mūsų visiškai nepriklauso, kur koks kelias mus nuves. Taip ir su eksponatais. Kartais lyg iš dangaus ima ir nukrenta įdomus eksponatas. Žmonės, žinodami, kad renku, paima ir atneša daiktą, kurio jau seniai ieškojau. Yra mano kolekcijoje ne tik spynų, raktų, bet ir raktų veržlėms sukti. Vienas nuo legendinio kulkosvaidžio „Maksim“, o kitas – eskadrilės Normandija-Nemunas lėktuvų mechanikų raktas, - pasakoja apie savo kolekciją Gintautas.

- Gintautai, o kaip gi „susirgai“ liga, kurią galima pavadinti pasaglige?

- Buvau kaimo vaikas ir daug laiko praleisdavau laukuose dirbdamas įvairius darbus. Važiuoji su dviračiu ar eini, ką nors ir tempi namo. Taip ir susikaupė kokių 40-ies pasagų kolekcija, o kai darėm namo rekonstrukciją, pasagas nukabinom ir sudėjom į dėžę. Po pastato rekonstrukcijos atsirado siena, ant kurios prisukom kelias pasagas. Per serviso atidarymą ekspromtu buvo prisuktos ir kitos tada turėtos pasagos. Taip ir prasidėjo. O kai prasidėjo, tai ir sustoti nėra šansų... Didžioji kolekcijos dalis susiformavo nuo 2015-ųjų. Jei prieš porą metų per savaitę nupirkdavau 50 pasagų, tai dabar gerai, jei per mėnesį nuperku 10. Nėra pasagų. Perku viską, nes paskui gali išsikeisti, bet ir išsikeisti nėra su kuo, kas turi – nepaleidžia iš rankų, pasakoja Gintautas. – Darbo čia daug. Reikia viską sunumeruoti, kad galima būtų žmonėms pateikti tikras istorijas.

Žinoma, čia papasakojau tik apie dalį Gintauto Miškinio pasagų muziejuje esančių eksponatų, nes jų gal per tūkstantį. Vien pasagų yra apie 800, o kur dar spynos, raktai, varpeliai, žibintai, pančiai ir t.t. Jeigu jūs, gerbiamieji, važiuosite pro Senąją Varėną, užsukite ir pasižiūrėkite unikalų muziejų. Gintautas Miškinis gali jums padėti ir atsitikus bėdai su automobiliu, nes jis puikus automobilių remonto meistras. Žinoma, prieš tai paskambinkite tel. Nr. 8 698 70807.

Štai taip nuo pažinties su įdomiu žmogumi prasidėjo mūsų įdomi kelionė po Varėnos kraštą vėlyvą 2021-ųjų rudenį.

Algis JAKŠTAS

 

Ir mano atvežta pasaga, kurią padarė Arnoldas Kairys, papildė Gintauto Miškinio (kairėje) kolekciją.

„Šitą pasagą atsivežiau iš Krokuvos“, - rodydamas pasagą sakė Gintautas.

Arnoldo rankose – kalvio nukaltas bezmėnas, kuriuo buvo galima sverti ir sunkius, ir lengvus daiktus.

Pilnapadžio arklio pasaga.