Mes turime 303 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5169
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15356
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91386
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pamąstymai apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius

2022 m. sausio 15 d.

Prieš metus, 2021 m. sausio 13-ąją, išklausiau Lietuvos radijo laidą sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos – proga. Šią laidą išklausau kasmet ir visada man ji būna jaudinanti.

Po radijo laidos išklausymo peržiūrėjau žinių portalo DELFI publikacijas. Dėmesį patraukė ten rastas Jono Gečo komentaras: „Buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas, pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas, atsargos pulkininkas Jonas Gečas neigia mitą, kad Lietuvai bandant išsikovoti nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, tauta buvo vieninga. Atsargos pulkininko teigimu, nepriklausomybę tvirtai rėmė gal tik pusė milijono gyventojų, kai apie pusantro milijono laukė, kaip pasisuks įvykiai, o dar panašiai tiek pat buvo prieš nepriklausomybę, nes jie arba jų šeimos nariai priklausė jėgos struktūroms, dirbo atsakingą darbą…

Nebandau teigti, kad Gečo pateiktos tautos „pasidalinimo“ proporcijos yra neteisingos. Noriu tik kiek kitaip įvertinti tas proporcijas, o būtent tuos pusantro milijono, kurie „laukė, kaip pasisuks įvykiai...“ Šie „laukiantys“, kokių visada ir visose situacijose esama, nereiškia, kad jie buvo prieš nepriklausomybę. Aš save priskiriu tai Gečo paminėtai „gal tik pusei milijono gyventojų“ daliai, kuri buvo apsisprendusi ir nelaukė, kaip pasisuks įvykiai.

Atsitiktinumas lėmė, kad tuo neramiu laiku aš buvau ne toje vietoje, kur žuvo Sausio 13-osios aukos. Tai nereiškia, jog mane guodžia mintis, jog ne man, o kitiems teko padėti galvas. Lygiai taip nepergyvenu ir dėl to, kad kaip ir dauguma tų pusės milijono „nelaukusiųjų“ vėliau nebuvo paskelbti kokiais nors didvyriais. Ši „pusė milijono nelaukiančių“ priklauso kategorijai tų, kurie veikia kritinėmis sąlygomis, sąlygomis, kai arba kiti nesusigaudo, ką turėtų daryti, arba vedini savisaugos instinkto vis dar „laukia“.

Beje, nesant šitos „pusantro milijono laukiančiųjų“ dalies, anos pirmosios „pusės milijono“ dalies darbas neturėtų prasmės. Dalykas tas, kad didžioji dauguma tų „pirmųjų ryžtingųjų“, atlikę savo darbą, paprastai pasitraukia į šalį. Kitaip sakant, toliau veikia ir viską daro tie, kurie „laukė ir kažko sulaukė“. Negali nesidžiaugti, kai vėliau pamatai, kad didžiąją dalį krašto apsaugos savanorių, diplomatinių tarnybų darbuotojų, mokytojų, visuomeninių organizacijų vadovų ir kitokių nepriklausomybės kūrėjų ir rėmėjų sudaro būtent tie „laukusieji ir sulaukusieji“.

Iš vieno savo pažįstamo kartais sulaukiu priekaištų dėl savo reto lankymosi kokiuose nors valstybiniuose minėjimuose ir renginiuose. Priekaištai kaip ir pagrįsti, bet... toks jau kai kurių žmonių (ir mano) būdas: jei reikės, tai aš ir vėl būsiu ten, kur mano priekaištautojas neis ir vis dar „lauks“.

Algimantas MILAŠIUS

 

 

 
Reklaminis skydelis