Mes turime 246 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3344
mod_vvisit_counterŠią savaitę:27367
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:71745
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:136288

Kelionės į Graikiją mįslė

2022 m. sausio 22 d.

Širdis dreba nuo vykstančio stebuklo: aš – Atėnuose! Ar galėjau apie tai kada nors pasvajoti? Niekada ir ant amžinųjų: aš juk tarybinės santvarkos žuvelė – niekur nebuvau išleista iš komunistinio akvariumo sienų. Koks jausmas graikų sostinėje? Miesto namai ir stogai – balti, visur marmuras. Platūs parkai žali nuo nepažįstamų medžių. Šaligatviuose – apelsinų medžiai, kaip mūsų liepos. Ir balti žiedai, ir geltoni vaisiai – ant tų pačių šakų. Miestas perpildytas architektūros, kokios nerasi kitose Vakarų Europos sostinėse ir... Senovės Graikijos dvasios, kurią pamilau dar paauglystėje.

Jau buvome Meteoros vienuolyne, Delfų šventyklose, istoriniame Olimpijos stadione, Korinte, prie mistiškojo Akropolio. Kai niekas nemato, paliečiu sieną, marmuro koloną, akmenis ir elektra nutvilko. Senovės Graikija! Aš čia, jos žemėje, jos viduje!

Epidauro amfiteatre bandžiau įsivaizduoti prabėgusius amžius. Sėdėjau viršuje, marmuriniuose suoluose, susikaupiau... ir man pavyko! Girdėjosi, kaip žmonės kalbėjosi žemai apačioje, teatro scenos apskritime. Sako, net numestos monetos skambtelėjimo garsas atplaukia iki viršutinių suolų. Kokia tobulybė! Bet Mikėnų griuvėsiuose, iš kur ima pradžią ne tik Senovės Graikijos, bet visos Europos kultūra, pajutau šiurpų susijaudinimą: čia tebėra sustingę 35 amžiai po šimtą metų! O bendražygis Algimantas atsisėdo ant tų akmenų ir apmirė. Atsipeikėjęs, lyg teisindamasis, man sako: užaugau beskaitydamas apie Delfus, Troją, Mikėnus, o dabar – aš pats čia...

Bet vienam liūdna tokias brangenybes matyti ir jausti. Vytautas, su kuriuo gretimai sėdžiu turistiniame autobuse, taip pat vienišai keliauja. Bet su juo apie istoriją ir kultūrą nepasidžiaugsi, jis – pilietis ne iš mano pasaulio. Priešingai man, jis normalus vyras: krautuvės, daiktai, kainos, doleriai, aukso grandinėlės, visoks vynas, dėmesys mašinoms gatvėse. Nenutuokia, kad buvo tokia Senovės graikų civilizacija, į kurios praeitį ir atsigrūdom tūkstančius kilometrų. Lankomieji objektai jam nesuprantami: į muziejus neis, prie durų palauks. Naktimis užsidaro su pagėrusiomis mūsų grupės moterimis (bobomis, anot jo). Dėl to dienomis bekeliaujant, autobuse miega. Kur jį vežioja – jis nežino. Labai normalus vyras. Statybininkas, stalius, meistras. Gyrėsi turintis žmoną, vaikus, savo namą.

Ką jis pasakos grįžęs? Nieko. Juk normalūs vyrai – ne plepiai.

Bronius ŠABLEVIČIUS