Dvi dienas siautė audra, versdama medžius ir plėšdama namų stogus. Nuplėšė ir Katedros stogą, lyg klausdama Justino Marcinkevičiaus balsu: „Ar pasistatėt Katedras širdy?“. Siautė nusinešdama netikrus draugus, nes jie per audrą nusiėmė kaukes ir į skutelius suplėšė pažinčių istorijas...

Ar gali būti apsivalymas be audros, kai jau 30 metų per žemelę keliauja čiurlioniška laidotuvių procesija. Vis eina ir eina... Ir atrodo nieks negali jos sutrikdyti. Audra nurimo, nusinešė tai, kas jau buvo mirę, ir širdies kertėje atsirado daug laisvos vietos. Gal ten tilps Katedra!?.

Grafas A.K.