Mes turime 416 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4109
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14296
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90326
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Maistas

2022 m. sausio 29 d.

Vieną pirmadienį taip jau atsitiko, kad pritrūkau pusryčių. Teko anksti ryte bėgti į parduotuvę už kampo. Vos pažvelgęs į virtinas nustėrau. Kiba vėl žmonės ruošiasi karui? Pardavėja, tokia maloni, šypsodamasi paaiškino, kad savaitgaliais pirkėjai parduotuvę tiesiog nusiaubia – išneša viską, kas yra gertino ir valgytino. O pirmadienio ryte prekės dar neatvažiavusios, tai pavieniams pirkėjams belieka tenkintis likučiais. Tik pardavėja su apgailestavimu prakalbo:

- Gaila, bet didelė dalis savaitgaliais nupirktų produktų keliauja į konteinerius.

Ėmėme svarstyti, nes nebuvo kur skubėti, o ir pirkėjų dar nebuvo. Aš ir sakau:

- Tie didmiesčių žmonės per darbo savaitę taip išalksta, kad nieko kito nelieka, kaip bent savaitgaliais prisivalgyti iki soties. Rytais visi mėgsta pamiegoti. Užsišokę iš lovos „suverčia“ į gerkles po puodelį kavos ir strimagalviais lekia į darbą. Jų tuose darbuose dabar jau ir maisto yra, šaldytuvai užkrauti visokiais skanumynais. Tik dažnai jie pamiršta atsargas papildyti. Tai kas tuomet lieka? Vėl kava arba arbata! Pietums išlekia penkiolikai minučių į kokį bistro, nutveria kokių bandelių su dešrele. O vakare prieš darbo pabaigą pilvas jau greitąjį maršą groja, tai „užbėga“ kur, bet kuo užkemša skrandį ir dar kur nors bent ko nusipirkę lekia namo. Namie tai dar visokie augintiniai laukia…

- Jūs gal nematėte, kokius skanėstus jie perka augintiniams! - pratarė kita pardavėja ir taipogi gražiai nusišypsojo iškalbinga šypsena.

- O tai visokių likučių nuo savaitgalio apsipirkimo augintiniams nepakanka? - paklausiau.

- Augintiniams žmonių maisto negalima duoti. Susirgs. Numirs! - jau rimtu tonu atsakė pardavėja.

- O žmonės nuo tokio maisto nesusirgs ir nenumirs? - ėmiau prieštarauti. Juk tiek gyvulėlis tiek žmogus yra Dievo tvariniai. Žinau, kad dabar valgome prieskonių skonio sriubą. O kiek visokių „priekvapių“ visur prikrauta, kad net nosį riečia. Tai jeigu mūsų maisto negalima duoti augintiniams, neverta stebėtis didelėmis eilėmis poliklinikose ir rekordiniu mirtingumu. Žmonės jau nežino tikro mėsos kvapo. Štai prieš kelias savaites pamačiau geltonos spalvos paukštieną. Sako, kad tuos viščiukus vienais kukurūzais šeria. Vargšai paukščiai. Žmonės jau nežino, ką daro. Pabandykit jūs pasimaitinti vienais kukurūzais. Gal galvos kaip kukurūzų burbuolės užaugs!

Čia prisiminiau vieną atsitikimą. Buvo pats „perestroikos“ įkarštis, jau atsirasdavo ir užsienietiškų prekių. Viena gaspadinė savo mylimiausiai katei Murkai nužiūrėjo „paštetą“ ir nutarė ją pamaloninti. Katė buvo mylimiausia, nes moteriškės vaikai buvo jau užaugę, o vyras taip ir pasiliko mažvaikis. Taigi jos vyras, atsikėlęs šeštą ryto šaldytuve pamatė to pašteto dėžutę ir neskaitęs visokių užsienietiškų užrašų, nesismulkindamas ją atsidarė ir „suraitė“ nemažą dalį su batonu, užgerdamas braškių uogienės arbata. Žmonai į darbą reikėjo tik aštuntą, be to ir darbas netoli, tai ji neskubėdama atsikėlė gerokai vėliau, užsikaitė arbatos. Prisistatė ir Murka, ėmė glaustytis prie šeimininkės. Ta atidariusi šaldytuvą pasižiūrėjo į pašteto likučius ir tarė savo numylėtinei Murkai:

- Škac! Jau prisisprogai, eik kakot!

Vargšė numylėtinė, kiek pamindžikavo, ir, raitydama savo uodegą klaustuku, grįžo į savo dar neatvėsusią vietą ant sofos. Pagalvojo, kad gaspadinė šiandien ne ta koja atsikėlė ar blogai miegojo. Kantrybės!

Kitą dieną istorija pasikartojo maždaug analogiškai, tik katė jau isteriškai reikalavo maisto. Gaspadinė jai įdrėbė kiek to pašteto, bet katė pauosčiusi nuo jo nusisuko. Nieko kito neliko, kaip su kate senoviškai pasidalinti tik ką apvirta dešrele.

Po darbo vakare, kai šeimininkė ruošėsi į parduotuvę, vyras jai priminė:

- Neužmiršk nupirkti pašteto!

O dabar dar apie tuos likučius. Prisikepa kalnus visokių šašlykų, mėsos, vištienos, kalakutienos ir dar bala žino ko. Po to kemša į sustirusius nuo bado skrandžius ir dar užpila ant viršaus visokių gėrimų. Vieni tonizuoja skrandžio ir visos virškinimo sistemos darbą, kiti – nervų sistemą. Visi linksmi, patenkinti. Ir taip tris dienas! Trečios dienos popietę kraunasi likučius į savo mašinas ir braukia namo, nes rytoj prasidės sunki, alinanti, alkana darbo savaitė. Vakare grįžę iš darbo įnirtingai puola prie šaldytuvų ir, jeigu randa tų apanglėjusių likučių, vėl kemša į pavargusius savo skrandžius. Skrandžiai išsipučia, ima protestuoti, tai jiems tada dar „užmeta“ anglies tablečių ar kokių „mezymų“ ir eina miegoti. Visą naktį negali užmigti, nes nuo mėsos pertekliaus žarnyne ima rodytis baisiausi sapnai. Ryte, vos atsibudę, „suverčia“ po puodelį stiprios kavos, nes tik tokiu būdu gali atsipeikėti. Čia ir kyla mintis pavakary atsikratyti tuo maistu, kuris naktį buvo virtęs tais baisūnais. O atsikratyti galima dviem būdais: suvalgyti, nors jau visiškai to nesinori, arba išmesti į konteinerį. Trečiadienį arba ketvirtadienį reikės bėgti pas gydytoją, kažkas skrandžiui atsitiko – jokios priemonės nepadeda.

Taip ir gyvename nuo penktadienio iki penktadienio...

Izidorius KIMSĖNAS

 

 
Reklaminis skydelis