Patylėdami ir pajuokaudami Aldona ir Zbignevas Mensiai per gyvenimą drauge keliauja jau 36-erius metus.

Netikėti susitikimai. Susipažinkime su charizmatiška Aldonos ir Zbignevo Mensių šeima, jau keliolika metų gyvenančia tarp Meškėnų (Ignalinos sen.) ir Kalifornijos, o duoną perkančia Ignalinoje ir Švenčionyse.

Laimės paieškos

O kad galėčiau būti paukščiu, kuriam nereikia sukti galvos dėl milijono dalykų, kurie atima iš manęs laimę – svarsto dažnas ir vis ieško laimingo gyvenimo recepto.

Matyti nuostabią gamtą ir kvėpuoti grynu oru – laimė, valgyti sveiką ir gardų maistą – taip pat laimė, gėrėtis spalvotais gėlių žiedais, išpuoselėta aplinka – ir vėl laimė, turėti šalia mylimą ir mylintį žmogų – nesibaigianti laimė...

Tarsi ir užsipildo viskas laime, o mes vis nesurandam jos...

Patylėdami ir pajuokaudami Aldona ir Zbignevas drauge keliauja jau 36-erius metus. O buvo laikas, kai nė vienas nenumanė susitiksią.

Jaunuolis iš Dotenėnų

Prieš 86-erius metus Dotenėnuose, Švenčionių rajone, gyvenančių Mensių šeimoje gimė berniukas Marijanas Zbignevas. Tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius, sulaukus 1,5 metukų, mirė mama. Tėtis ilgai negalvojęs vedė motinos seserį, kuri taip pat turėjo sūnelį. Pradėję gyventi draugėje, vaikai greitai pamiršo „tetą“ ir „dėdę“, mat šilumos ir meilės apsupti su džiaugsmu šaukė tik mama ir tėti. Tiesa, neilgai pasidžiaugė Zbignevas gyvenimu. Sulaukęs vos 5-erių, neteko ir tėčio. Geležinkelininku dirbęs vyras pasijuto prastai dėl skrandžio skausmų ir buvo šeštadienio rytą išsiųstas į ligoninę Vilniuje, o sekmadienį prasidėjo karas ir niekas nieko apie tėtį daugiau nebegirdėjo. Mama berniukus užaugino viena.

„Visada norėjau būti tik jūreiviu, todėl stojau mokytis. Tie, kurie mokėsi geriausiai, vyko į Juodąją jūrą, vidutiniškai besimokantys – į Baltijos jūrą, o tingiai – į Šiaurės jūrą. Buvau paskirtas į Sevostopolį. Ir čia nedaug tos laimės tebuvo. Netrukus žuvo brolis jūreivis ir mane atšaukė rūpintis mama pensininke. Taip baigėsi mano jūreivio karjera ir įsidarbinau Vilniuje, sukūriau šeimą.

Darbe sekėsi puikiai, užėmiau geras pareigas. Tik štai ir vėl... skyrybos“, – pasakoja Zbignevas.

50-mečio dovana – dukra

Praėjus dvidešimt penkeriems metams, nusistovėjusį vienišo Zbignevo gyvenimą sudrebino viską aukštyn kojomis apvertusios permainos...

„Buvau nusiteikęs, kad gyvenimą baigsiu vienui vienas. Darbe vieno kolegos žmona pastebėjo, kad aš žiedą tai ant vienos, tai ant kitos rankos perdedu. Dabar niekas į nieką dėmesio nekreipia: nei santuokos, nei žiedų reikia, o mums, atsakingiems žmonėms, svarbu buvo ir viena, ir kita. Ji išsiaiškino, kad aš iš tikrųjų vienišas, ir sugalvojo supažindint mane su mergina. Nerimtai žiūrėjau į tai, bet sutikau“, – prisimena vyras.

Jau po pirmo vakaro Zbignevas pasakė Aldonai, kad jei jis jai atrodo priimtinas, galima bendrauti. Aldona sutiko, galbūt įžvelgusi tame žmoguje tai, ko kiti nematė.

„Labai greitai draugystė perėjo į gražius santykius, sukūrėme šeimą, o jau 50-ojo gimtadienio proga Zbignevui padovanojau dukrą. Abu buvome tiesiog labai laimingi“, – šypsosi Aldona.

Aldonos ir Zbignevo dukros Justinos Mensa Parezo gyvenimas vertas atskiro nuostabaus pasakojimo. Kalifornijoje gyvenanti 35-erių moteris, modelio karjerą pradėjo Vilniuje, kai būdama aštuntoje klasėje buvo tituluota Mis Lietuva. Nors mama pyko dėl pasirinkto merginos kelio dirbti modeliu, ji vis tiek išvyko į Dubajų. Vėliau gyveno Graikijoje, Sirijoje, o dabar apsistojusi Kalifornijoje. Su vyru darniai augina du sūnus (vienas iš pirmos Justinos santuokos, kitas – judviejų bendras) ir nuolat džiaugiasi juos lankančių tėvų draugija, kurie suka ratus tarp Meškėnų, Vilniaus ir Kalifornijos.

Paslaptinga sodyba Meškėnuose

Visur gerai, o namuose – geriausia. Nes čia nuolat gausu nesibaigiančių darbų ir veiklų prižiūrint didžiulę sodybą. Gal ir galėtų taip paprastai viskas eitis, bet čia norisi įsiterpti ir truputį papasakoti apie pačius Meškėnus (Ignalinos sen.), kurie iš tikrųjų yra Moškėnai. Kažkas dokumentuose įvėlė rašybos klaidą ir, kaip įprasta, nuvažiavo...

Vieno gražiausių – Vajuonio – ežero kaimynystėje įsikūręs kaimas turi labai gilias patriotiškumo tradicijas.

Meškėnai glaudžiai prisišlieję prie Gaurelių, kadaise buvusio nemažo šio šių apylinkių centro, turėjusio savo mokyklą. Dauguma buvo pamaldūs Palūšės parapijos tikintieji, puoselėję gilias tradicijas ir atkakliai kovoję už savo šalį.

Kadaise kaime buvo 13 sodybų, o dalį jų pastatė vienos ir tos pačios Petkūnų giminės žmonės.

Daugiau nei prieš 130 metų gimę Grasilda ir Martynas Petkūnai. Sukūrę šeimą, apsigyveno Martyno tėvo statytuose namuose, kurie tebestovi, ir į pasaulį išleido 6 vaikus. Tiesa, vieno jų – Vytauto Petkūno – pasirinktas gyvenimo kelias buvo trumpiausias. Mat, būdamas partizanas žuvo Mikalavo apylinkėse.

Kad jau prakalbome apie partizanus, tai reikėtų pasakyti ir apie Petkūnų giminės suręstą bei puikiai iki šiol išsilaikiusį kluoną, įžengusį į antrą šimtmetį. Didžiuliame ir erdviame kluone šiandien preciziškai surikiuoti Zbignevo darbo įrankiai, varžteliai ir sraigteliai, vietos yra ir Aldonos daržo reikmenims. O ir vaikščioti čia taip smagu – gi padas ne bet koks – plūkto molio. Kaip sako vietiniai, daryta ne tik su rankom, bet ir su galva.

Bet ir tai dar ne visi šio kluono privalumai. Pačiame kluono gale per visą jo ilgį įrengtas akmeninis rūsys. Šiandien šeimininkai čia laiko atsargas žiemai. Matyt, tokia jo paskirtis numatyta ir kluoną statant, tačiau Lietuvoje siaučiant neramumas, Aldonos dėdė Povilas šiame rūsyje leisdavo pasislėpti partizanams.

Svajota apie parduotuvę

O štai gyvenamasis namas, kuriame ir gyvena Aldona ir Zbignevas, kaime – pats naujausias.

Jį statė net trys broliai. O mintis buvo – pastatyti dviejų dalių namą su parduotuve. Dalis namo – kaip namas, o kita pusė – su gonkomis ir įstriža priemene, sale ir šaltąja – kaip tikroje parduotuvėje. O lubų aukštumas!

Likęs vienas Aldonos dėdė Povilas nesiryžo įgyvendinti svajonės. Geros širdies ir šposų mėgėjas vyras pasirinko vienišiaus gyvenimą. Turėjo jis mylimąją ir vis kartodavo jai: „Vandut, ištekėk až manįs, tu nieką pas mani nedarysi. Lungan pastatytsiu i tik dabosiu in tavi į dabosiu“.

Neištekėjo už Povilo Vandutė, tad visą namų ūkį Povilas prižiūrėjo su seserimi Maryte. Ji taip pat buvo vieniša. Pasidalinę trobesius, gyveno kas sau. Nors svetingai priimdavo visas gimines. Ir anuomet, ir šiandien dažnas svečias – brolis, šalies čempionas, keturiskart irklavimo veteranų regatos aukso laimėtojas Leonas Petkūnas. Leonas su žmona Gražina Mildažiene buvo liudininkais dukterėčios Aldonos ir Zbignevo vestuvėse. Meškėnus pamėgusi ir Gražinos dukra, žurnalistė Edita Mildažytė su vyru Sauliumi Pilinkumi.

Taip ir sukasi gyvenimo ratas Meškėnų kaime. Kažkas gimsta, kažkas miršta, atvažiuoja ir išvažiuoja... Šiandien viskuo čia besirūpinantys – Aldona ir Zbignevas...

Šeimos muziejus

Jei keliausite pro Meškėnus, būtinai stabtelėkite pasmalsauti ir šeimos muziejėlyje. Kairiajame priemenės šone, šaltojoje, surinkti įvairūs kada nors šeimos naudoti įrankiai. Senos svarstyklės su išlikusiais vieno ir trijų kilogramų svorį atitinkančiais akmenimis, mokyklinis portfelis, su kurio Petkūnai ėjo į Gaurelių mokyklą ir daug kitų įdomių ir retai besutinkamų rakandų. O svetingoji Aldona jus ne tik pavaišins pačios gamintu gardžiausiu obuolių sūriu, bet parodys ir mezginius, rankdarbius.

Kruopšti ir kantri Aldutė nesustoja ieškojusi. Visai neseniai ji pamėgo moduline origami technika lankstomus darbelius. Ant lentynų puikuojasi įvairiausių formų ir spalvų dekoracijos.

Visur kūpa, veši gėlynai, prinokusiomis uogomis moja gardžiausios avietės, pūpso obuoliukai, net ir malkų rietuvės, regis, žino, kaip teisingai susiglausti, kad visur viskas harmoningai derėtų... Štai čia, Meškėnuose, lyg akimirkoje sustabdyta gyvena ta tikroji laimė...

Lina RAGINYTĖ

Meškėnų kaimo kūrėjai – Aldonos seneliai, daugiau nei prieš 130 metų gimę Grasilda ir Martynas Petkūnai. 

Vajuonio prieglobstyje įkurtoje sodyboje gali užčiuopti ir giminės, ir viso krašto istorijos fragmentų.

Petkūnų šeimos archyvo ir Ignalinos TV nuotr.