Mes turime 301 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3410
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13597
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89627
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Neįtikėtina istorija

2022 m. sausio 29 d.

Nebeišgalėjau išlaikyti savo trijų kambarių buto: nusiperku pigiausių maisto produktų, susimoku visus mokesčius ir nebelieka pinigėlių net skanaus torto gabalėliui. Netgi pačiam mažiausiam. Nutariau ieškoti išeities, nes taip gyventi nebenorėjau. Radau, žinoma. Patį paprasčiausią variantą – pasikeičiau savąjį butą į vieno kambario ir dar gavau nedidelę priemoką. Ją pasidėjau „juodai dienai“. Maža ką...

Vos atsikrausčiusi ėmiausi pažindintis su kaimynais. Vos po poros pokalbių su gyvenančiaisiais priešais mane supratau, kad niekas čia su manimi bendrauti netrokšta, kad visiškai niekas nesidomi mano asmenybe, kad niekam neįdomūs mano kilnūs tikslai, kad tikrai nebus jokių bendrų kavagėrių, paplepėjimų aktualiomis temomis ir kt. Žodžiu, teks mokytis gyventi kitaip: nelįsti niekam į akis, nesmalsauti, nesidomėti paskalomis (o tai kaip be jų gyventi), susitikus laiptinėje kaimyną galima net nesisveikinti, nes vis tiek atsakymo nesulauksi. Žodžiu, per keletą čia pragyventų dienų supratau, kad gyvena visi kas sau, vienas apie kitą nieko nežino. Netgi vardų. Apie tai, kad kaimynas kaimynui stengtųsi kažkaip pagelbėti, pasidomėti jo sveikata, pasiūlyti kokią nors paslaugą – net tikėtis neverta. Kai apie tokią, mane stebinančią, situaciją papasakojau draugei iš kito to paties miesto mikrorajono, ji mane patikino, jog ir ji nepažįsta daugumos savo kaimynų, nors tame pačiame bute jau gyvena per dvidešimt metų. Tiesa, per tą laiką daug gyventojų pasikeitė, nes mirusiųjų arba kitur išsikėlusiųjų butus nupirko kiti, todėl ji bendrauja tik su aikštelės kaimynais, o ir tai tik tada, jei labai prireikia. Tokie, pasirodo, gyvenimo mieste ypatumai...

Vakar vakare atsiguliau miegoti šiek tiek ankstėliau. Varčiausi nuo šono ant šono, klausiausi kaip virš manęs gyvenantys kaimynai intensyviai vaikšto (sakytum, jų batai kaustyti metalu) iš kambario į virtuvę ir atgal, kaip apačioje gyvenantys garsiai barasi, o už sienos – muziką garsiai leidžia, laukiau kada visa tai baigsis ir aš galėsiu ramiai užmigti. O kol laukiau tos palaimingos valandos, prisiminiau seniai girdėtą pasakojimą apie kaimynų vienybę ir draugystę...

...Aš pati tos istorijos nežinau, mat esu ne šių kraštų žmogus: atitekėjau į Uteną iš vieno Žemaitijos rajono. Kaip tik tada, kai apsigyvenau minėtame trijų kambarių bute viename miesto daugiabutyje, su tuometine kaimyne kažkaip išsikalbėjome apie kaimynų draugystę. Ir tada ji man papasakojo neįtikėtiną istoriją. Nebeprisimenu nei kaimo pavadinimo (jei neklystu, tai tas kaimas yra kažkur pakeliui į Vyžuonas, dešinėje kelio pusėje važiuojant nuo Utenos ), nei tos šeimos pavardės (tikrai žinojau, bet ji iškrito iš atminties), bet ne tai svarbiausia, o pati istorija, nutikusi ten gyvenusiems žmonėms.

Nebeprisimenu priežasties (gal buvo dezertyras, gal partizanavo), kodėl vienos šeimos vyras (vadinkim jį Vytautu) turėjo daug metų slapstytis, nenorėjo reabilituotis, bijojo galimos bausmės, netikėjo valdžios pažadais, todėl nusprendė, jog geriau bus, jei visi jį laikys dingusiu be žinios karo metais. Tam reikalui buvo iškasta viena slėptuvė tvarte, kita – po pirties grindimis. Vytauto žmona niekam neprasitarė, jog vyras kažkokiais būdais ir keliais sugebėjo grįžti namo. Žinoma, paslaptį teko išlaikyti ne vieną dieną ir ne mėnesį, o, jei gerai prisimenu, ar ne penkiolika metų. Vasarą žmogus dažniau slėpėsi slėptuvėje po pirties grindimis. Žmona vaizduodama, jog eina iškūrenti pirties krosnies, o po keleto valandų praustis, nešdavo vyrui maisto, pasikalbėdavo. Užtat žiemą tekdavo keisti slėptuvės vietą, nes sniege labai ryškiai matydavosi pėdos: niekaip nenuslėpsi, jog kažkas kasdien vis vaikšto į pirtį, o juk kaime kasdien niekas pirtyje nesiprausdavo. Tada praversdavo slėptuvė tvarte: į tvartą juk einama net keletą kartų per dieną. Nepaliksi juk karvės nemelžtos, kiaulių nepenėtų ar arklio nepašerto.

Vienas svarbus akcentas – šuo. Vakarais jis būdavo atrišamas nuo grandinės ir paleidžiamas palakstyti po teritoriją. Pagrindinis jo „darbas“ buvo loti pamačius bet kokį besiartinantį objektą. Tas daugeliu atvejų labai pagelbėjo.

Kaimynai pastebėjo, kad nors ir nėra tuose namuose šeimininko, bet kažkas apšienauja aplink namus, sukapoja malkas, sukrauna jas į rietuvę, sutaiso bekrintančias lauko duris, pakeičia nukritusį stogo dangos lapą ir kt. Visi suprato – kažkur netoliese yra to namo šeimininkas. Svarbiausia, niekada savo abejonių neišsakė jokiam valdžios vyrui, neskundė. Susitikę kaimynai tarp savęs apie tai pasikalbėdavo ir viskas tuo baigdavosi. Tie jų spėliojimai netgi žmonų ausų nepasiekdavo.

Žinoma, Vytautas kartais ir namuose pernakvodavo – slėptuvėse nebuvo vietos net kojas ištiesti, o vos tik imdavo brėkšti rytas, sprukdavo atgal į slėptuvę.

Ilgainiui atsitiko nenumatytas dalykas – Vytauto žmona ėmė lauktis vaikelio. Ta žinia ir ją, ir Vytautą labai išgąsdino. Ką dabar daryti? Kaip suktis iš padėties? Juk „nekaltu prasidėjimu“ niekas netikės. Tada buvo sugalvotas pats rizikingiausias variantas – prašyti kaimyną pagalbos. Tik kurį? Juk reikėjo, kad jis mokėtų laikyti paslaptį, kad sutiktų su „nešlovę užtraukiančiu“ faktu, kad ir to kaimyno žmona sutiktų vaidinti vyro apgaudinėjamą moterį. Kaip manote, kaip viskas, anot į bėdą patekusios šeimos plano, buvo sugalvota? Ogi paprašyti kažkurį kaimyną „prisiimti būsimo vaikelio autorystę“, o jo žmona – žmonėse keletą mėnesių turėtų atrodyti labai nelaiminga moterimi dėl vyro neištikimybės.

Sunkus buvo vienos nakties pokalbis su nusižiūrėta „šiam reikalui“ kaimynų šeima. Juk niekas negalėjo žinoti, kaip toji šeima sureaguos į prašymą, o paslaptis taigi jau bus pasakyta. Žinoma, tos nakties pokalbio joks pašalinis žmogus negirdėjo. Užtat pokalbio rezultatą netrukus pamatė...

... Nuo tos dienos kaimynai privalėjo tapti tikrų tikriausiais aktoriais. Vyro užduotis buvo ateiti pas Vytauto žmoną dar su tamsa, o iš jos išeiti daugmaž tokiu laiku, kai moterys jau būna išėjusios karvių melžti, vyrai – šienauti, lauko arti ar prie bet kokių kitokių darbų. Svarbu buvo, kad „paslapčia“ iš Vytauto žmonos namų išeinantį vyrą kas nors pamatytų ir paskleistų tą žinią. „Gelbėtojo“ žmonai viešumoje teko atrodyti labai nuliūdusia, labai išgyvenančia vyro paklydimus, o kai kada tai dar ir ašarą skarelės kampučiu nubraukti...

Apgaulė pavyko. Kaimynai išgelbėjo šeimą, nors tikrai ne vieną įžeidų žodį, nepadorią repliką dėl šio fakto turėjo išklausyti ir vaikelio susilaukusi moteris, ir kaimynas. Jo žmonai „šiame reikale“ sekėsi geriau – jos visi gailėjo, užjautė...

Ir vaikeliui gimus „tėvelis“ lankė „savo sūnų“, nešė jam dovanėles, maisto produktus, o kai berniukas paaugo, tai ir į namus parsivesdavo...

Užtat ir galvoju, ar dabar atsirastų tokių kaimynų? Ar sutiktų pagelbėti netgi daug paprastesniame reikale? Vargu...

Kitokie buvo pokario kaimo žmonės, oi, kitokie. Žinoma, ne visi...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis