Vilkas – atsargus, paslaptingas ir gudrus žvėris. Gyvenime tik kokius porą kartų teko gamtoje pilkį pamatyti, o svajonė nufotografuoti – taip ir lieka svajone. Net patyrę gamtos fotografai džiaugiasi nufotografavę vilką, kaip ir medžiotojai, sumedžioję išsvajotą žvėrį.

Peripetijos dėl vilkų medžioklės limitų vyksta ne vienerius metus. Vienoje fronto linijoje – „Baltijos vilkas“ ir gamtos mylėtojai, kitoje – ūkininkai, kuriems vilkai pridaro daug žalos, ir medžiotojai bei tie, kas pritaria vilkų mažinimo tendencijai.

Kasmet vilkų sumedžiojimo limitai didėja, ir didėja sparčiai. Prieš kelerius metus, o tiksliau 2015-2016 m., buvo leidžiama per sezoną sumedžioti 60 vilkų, per 2018-2019 m. sezoną – 102 vilkai, o per 2021-2022 metų sezoną leista sumedžioti net 190 vilkų. Per 6 metus vilkų sumedžiojimo limitas padidėjo net 3,2 karto. Ar taip medžiojant nereikės vilko į Raudonąją knygą įrašyti? Švenčionių rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Pavelas Trusovas, atsakydamas į šį klausimą, sakė, kad tikrai nereikės, nes didėja ne tik vilkų, bet ir lūšių, kurios įsidrąsinusios net ir į kaimus užsuka, populiacija. Kas sąlygoja plėšrūnų gausėjimą? Matyt tai, kad yra gera maitinimosi bazė. Šiltos žiemos leidžia sėkmingiau išgyventi stirnoms ir kitiems, vilkų ir lūšių medžiojamiems, gyvūnams

Sausio 24 dienos duomenimis, Lietuvoje jau buvo sumedžiotas 181 vilkas (liko sumedžioti tik 9), o Švenčionių rajone šiai dienai sumedžioti 4 vilkai. Paskutinį, didelį patiną, savaitgalį sumedžiojo Rokas Zabiela, kurį telefonu ir paprašiau pasidalinti emocijomis apie vilko medžioklę.

- Vilką sumedžioti pavyko Reškutėnų medžiotojų būrelio Svirkų plotų vienete. Jausmo, kurį patyriau sumedžiojęs stambų vilką, žodžiais, ko gero, būtų sunku išsakyti, nes yra seniai medžiojančių medžiotojų, kuriems nepasisekė ne tik sumedžioti, bet ir pamatyti vilko, o aš, jaunas medžiotojas, medžioju tik dešimtus metus, tad sumedžiotas vilkas – man didelė sėkmė. Taip, esu ne kartą matęs vilką, šovęs, bet šį kartą fortūna man buvo palanki. Medžioklei iš teisų atiduota daug laiko. Kartais nuo to ir šeima sulaukia mažiau dėmesio, bet tokios akimirkos, kai pavyksta sumedžioti išsvajotą žvėrį, viską atperka.

Šį kartą dieną prieš mano sėkmingą medžioklę mūsų būrelio pirmininkas Pavelas Trusovas su tėvu Viktoru Trusovu juos girdėjo, laukė vilkų, bet nesulaukė, o kitą dieną, nors oras ir nebuvo palankus, išvažiavau ir aš pabandyti laimės. Nors tą dieną buvome suplanavę laiką praleisti su šeima, bet kažkokia nuojauta nedavė ramybės, tad pakeičiau planus ir išvažiavau. Kažkokia vidinė emocija buvo tokia, kad negalėjau nurimti. Laukiau bokštelyje gana ilgai, negirdėjau nei kaukimo, nei kažko įtartino. Gal po 4 valandų laukimo pasirodė trys vilkai. Praėjo pro mane, bet buvo apie 270 metrų, tad susilaikiau, nešoviau. Vilkai užėjo už kalnelio, bet po kurio laiko kažkodėl sugrįžo ir sustoję ant kalnelio ėmė kaukti. Tas vilkų kaukimas tyloje buvo toks įspūdingas, kad vargu ar gyvenime dar kažką panašaus patirsiu. Ypač įspūdingas buvo patino, kurį vėliau ir sumedžiojau, kaukimas. Po kurio laiko vilkai ėmė grįžti savo pėdomis. Kai jie prisiartino iki reikiamo atstumo iš nepatogios padėties iššoviau į stambųjį vilką. Pataikiau į sprandą. Vilkas nukrito, bet vėl atsistojo ir pradėjo eiti toliau. Sužeisto žvėries nepaliksi, reikia sekti. Paskambinau kolegoms medžiotojams. Po kurio laiko sulaukiau pagalbos – atvažiavo Viktoras Trusovas. Su juo ir pradėjom sekti sužeisto vilko pėdomis. Viktoras – senas medžiotojas, turi daug patirties, kuri mums pravertė ne tik tą vakarą ieškant sužeisto vilko, bet ir kitą rytą, kai sugrįžome tęsti paieškų, nes Viktoras patarė, kur pastatyti vieną medžiotoją – į vietą, kur buvo didžiausia tikimybė, kur sužeistas vilkas eis, kad jį sustabdytų. Į tą vietą atsistojo Voitus Paukšta, beje, pats ne per seniausiai sumedžiojęs vilką, o mes ėjome sužeisto vilko pėdomis. Pavelas Trusovas paskambino, kad jau labai sninga Utenoje, ir sniego zona vis artėja, o tai blogas ženklas, nes užklos pėdsakus. Nepasakosiu visos epopėjos, kiek ir kaip nuėjome, kol pagaliau sulaukiau Voitaus Paukštos skambučio: „Ateik, pasiimk savo vilką. Sustabdžiau“. Voitus šūviais vilką sustabdė, bet nenušovė, nors galėjo tą padaryti, lemiamą šūvį palikdamas man, pasielgė garbingai. Sprendžiant iš pėdsakų, vilkas po sužeidimo nuėjo 5 kilometrus. Štai tokia mano vilko sumedžiojimo epopėja, - savo įspūdžiais pasidalino Rokas Zabiela.

Prie sumedžioto vilko Rokas Zabiela ir Voitus Paukšta.

Roko Zabielos asm. arch. nuotr.