Pirmąją Giedriaus Kiškio knygą „Nuoširdumo esybėje“ pasitinkant

Ar įsivaizduojate pasaulį be knygos? Aš – ne. Nes jeigu ne knygos, rašto atsiradimas, žmogus būtų gerokai sustojęs savo vystymosi procese. Prancūzų rašytojas Džonotanas Sviftas apie knygą rašė: „Saulės ir knygos vienoda paskirtis – šviesti ir šildyti“.

Kaip jaučiasi žmogus, laukiantis savo pirmosios knygos, tos akimirkos, kai paims į rankas pirmąją spaustuvės dažais kvepiančią savo kūrybos knygą? Jaudulio būna tikrai daug, ir vidinės emocijos liete liejasi lyg lava iš ugnikalnio... Dabar kaip tik tokias emocijas išgyvena Giedrius Kiškis, laukdamas savo pirmosios knygos „Nuoširdumo esybėje“ (jausmų įamžinimo laiškai), kurią leidžia leidykla „Indra“. Knyga jau šią savaitę, vėliausiai kitą, bus atspausdinta.

Apie ką Giedriaus Kiškio knyga? Apie jausmus, išgyvenimus, atsakomybę. Jaunam žmogui – tai daug ir rimtas iššūkis. Beveik prieš metus, 2021 m. kovo mėnesį, su Giedriumi Kiškiu kalbėjausi apie jo norą išleisti savo jausmų knygą „Praradimai. Prieš, Per, Po“. Kai prieš keletą dienų Giedrius paskambino ir pasidžiaugė tuoj tuoj pasirodysiančia knyga, pagalvojau, kad pagaliau jam pavyko sudėlioti visus taškus, nugludinti aštrius minčių kampus knygoje, apie kurią kalbėjomės prieš metus, ir knyga išvydo šviesą. Bet, pasirodo, Giedrius pasielgė nestandartiškai ir išleido savotišką būsimos knygos įžangą, išreikštą poezijos pagalba. Knyga „Nuoširdumo esybėje“ (jausmų įamžinimo laiškai) – savotiška uvertiūra žodžio simfonijai knygoje „Praradimai, Prieš, Per, Po“.

Noriu pasidalinti mintimis, kurias sukėlė elektroniniame variante perskaityta knyga „Nuoširdumo esybėje“. Pirmiausia, galima pavydėti Giedriui Kiškiui drąsos taip atvirai dėstant savo tiesas. Matyt, dabar tokia jaunų kuriančių žmonių karta. Jie kalba apie savo išgyvenimus drąsiai ir be užuolankų, rašo, nekreipdami dėmesio į taisykles ir autoritetus. Jų tiesa yra JŲ tiesa. Gal ir gerai.

Knygoje „Nuoširdumo esybėje“ daug nuorodų į būsimą knygą „Praradimai, Prieš, Per, Po“. Aš savo amžiuje nedrįsčiau kalbėti taip atvirai apie būsimą knygą, kol jos dar nėra – bala žino kas gali nutikti... O Giedrius kalba ir, ko gero, gerai, kad kalba. Tai padeda jam nesustoti, dirbti, rašyti, nes vaikinas jaučia atsakomybę prieš tuos, kurie juo patikėjo ir taip pat laukia knygos pasirodymo.

Manau, kad visa tiesa apie tai, ką duoda rašymas Giedriui, pasakyta baigiamajame pirmosios knygos, kuri jau spaustuvėje, žodyje. Štai trumputė citata: „Knygos rašymas išvadavo mane nuo desperatiškų minčių ir neigiamų emocijų po skaudžių praradimų. Pabandykite suprasti žmogų, dabar skęstantį upėje. Aš radau krantą. Tačiau dabar man, knygos rašymo tėkmės nešamam, laikas ištiesti ranką kitam. Taigi - prieš, per, po...“

Knyga „Nuoširdumo esybėje“ sudėliota iš tiesų neįprastai: čia ir pamąstymai, ir apmąstymai, ir dėkingumas, proza ir eilėraščiai su dedikacijomis, ir nuorodos į būsimą knygą, ir viskas sutalpinta į 63 puslapius, patikėta skaitytojo vertinimui.

Knygą papuošė Paulinos Bučinskaitės ir Dominykos Jurėnaitės iliustracijos. Knygos redaktorius Andrejus Gaidamavičius sakė minimaliai padėjęs autoriui.

O dabar – ką apie „Nuoširdumo esybėje“ knygą ir jos rašymo peripetijas pasakojo autorius Giedrius Kiškis.

Giedriau, ar ima jauduliukas laukiant knygos?

Taip, šiek tiek susinervinau, kai iš leidyklos paskambino ir pasakė, kad šią savaitę knygos dar neturėsiu. Problema kilo dėl COVIDO – serga darbuotojai. Teks palaukti.

Giedriau, prieš metus kalbėjom apie vieną knygą, o dabar staiga sužinojau apie kitą. Kodėl planai pasikeitė?

Planai išleisti knygą „Praradimai. Prieš, Per, Po“ niekur nedingo. Knygoje „Nuoširdumo esybėje“ sudėliota daug medžiagos iš būsimos knygos. Tai – savotiška įžanga. Joje daug eilėraščių, dedikuotų artimiesiems. Čia tarsi mano dovana prarastiems artimiesiems. Šitos knygos atsiradimas išsivystė kažkaip natūraliai. Tiesiog neiškentėjau, kol viską įsidėliosiu į didžiąją savo knygą. Norėjau pasakyti žmonėms, kad esu gabus ir galiu rašyti. Skaitydami šią knygą, tą galės įvertinti, o mano duotas pažadas bus įvykdytas. Tai – lyg ir savotiškas atsiprašymas, kad užsitęsė žadėtos knygos rašymas. Daug ką taisau, kitu kampu pažiūriu į vieną ar kitą įvykį, situaciją.

Kaip gimsta eilėraščiai, dominuojantys  knygoje, kurią tuoj laikysi rankose?

Eilėraščiai gimsta spontaniškai. Nesilaikau daugelio įprastinių eilėraščių rašymo taisyklių. Visiškai nėra jokių rėmų. Tiesiog imu baltą lapą ir, galvodamas apie konkretų žmogų ar istoriją, rašau. Viskas gaunasi natūraliai. Rašydamas prisimenu gyvenimo kelyje sutiktus žmones, kuriems ir skirta mano knyga. Net skyrybos ženklų galvojau nedėti, bet redaktorius Andrejus Gaidamavičius patarė sudėti, tai ir sudėjom.

Parašyti knygą – viena, bet dar reikia ją išleisti. Kaip pavyko rasti rėmėją?

Knygos išleidimą parėmė Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras, kuriame aš dabar mokausi. Esu dėkingas šiai mokymo įstaigai, o iš kitos pusės, gal ir jiems savotiška reklama.

Knygą puošia gražios iliustracijos. Kaip pavyko prisikalbinti dailininkes?

Nesunkiai. Dominyką Jurėnaitę pažįstu nuo vaikystės, ji mielai sutiko padėti, o kai Dominyka dėl studijų neturėjo laiko, sutiko padėti mano draugės draugė Paulina Bučinskaitė. Dabar turiu dvi šaunias iliustratores. Jos piešia tai, kokios asociacijos kyla perskaičius kiekvieną mano eilėraštį. Asmeniškai puikiai vertinu jų darbus. Noriu padėkoti ir viršelio autorei Godai Aurilaitei.

Laukimas, kiek suprantu, paskatino tavo pirmosios knygos gimimą...

Taip. Noriu turėti kažką savo autorinio. Tegul ir nedidelės apimties. Knyga „Nuoširdumo esybėje“ bus pirmas realus mano išleistas kūrinys. Kūrinys, kurio aš laukiau. Džiaugiuosi ir laukiu tos akimirkos, kai rankose laikysiu pirmąją savo knygą ir galėsiu ją padovanoti žmonėms,- baigdamas mūsų pokalbį sakė Giedrius Kiškis, o aš nuoširdžiai linkiu šiam jaunam vaikinui sėkmės gyvenime ir kūryboje. Pabaigai – vienas Giedriaus eilėraštis.

Kodėl?

Kodėl Tu?

Kodėl aš?

Kodėl mes?

Esame kartu...

Kodėl buvai?

Kodėl pradingai?

Kodėl verkei?

Nieko man nesakei...

Kodėl tyliai Tu?

Kodėl garsiai aš?

Kodėl mes?

Likome garsioje tyloje...

Kodėl žvelgei tiesiai į mane?

Miglotame sapne

Kodėl matau tave?

Savyje

Kodėl Tu

Mano galvoje...

Algis JAKŠTAS