Grūdinimasis, esperanto kalbos mokėjimas ir kelionės dviračiu daro gyvenimą įdomų

Mūsų gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Kartais net nepagalvoji, kaip ir kur gali sutikti įdomų žmogų, susipažinti su juo. Vieną vėlyvo rudens rytą fotografuodamas užklydau prie Bėlio ežero. Užlipęs ant bokštelio ėmiau fotografuoti rūke paskendusią salą ir kaip tik tuo metu išgirdau keistą garsą, lyg kažkas bristų į vandenį. „Čia dabar! Kas tokį vėlyvą rudenį maudysis?“ – pagalvojau. Pasižiūrėjęs atidžiau pamačiau į vandenį brendantį vyriškį. „Šaunuolis“, - mintyse pagyriau nepažįstamąjį, su kuriuo po to susipažinau. Pasirodo, tai švenčioniškis Vladimir Žuromskij. Susitarėme susitikti ir pasišnekėti apie grūdinimąsi ir kitas gyvenimiškas peripetijas bei pomėgius, o vienas iš jų – Vladimiro domėjimasis esperanto kalba. Beje, apie tą esperanto kalbą pirmą kartą išgirdau dar besimokydamas vidurinėje, nes ja pradėjo domėtis klasiokė Aldona. Jai buvo įdomu, o mums tai buvo dirbtinai sugalvota kalba ir tiek, bet, pasirodo, esperanto kalba gyvuoja iki šiol.

Po ilgokos pertraukos nuo to susitikimo pagaliau paskambinau Vladimirui. Jis pasiūlė susitikti ir pasikalbėti „Arkos“ kavinėje. Gurkšnodami kavą ir kalbėjomės. Pirmiausia prisiminėme tą vėlyvo rudens susitikimą, tad ir pirmas mano klausimas buvo apie grūdinimąsi ir maudynes.

- Vladimirai, kiek laiko jūs jau taip grūdinatės?

- Pradėjau nuo paprasčiausio kontrastinio dušo, paskui to jau buvo maža. Gal apie 1980-uosius per savo gimtadienį lapkričio 1-ąją sugalvojau trumpam į šaltą vandenį įšokti. Žinoma, tas mano murktelėjimas į šaltą vandenį buvo trumpas. Maudytis pradedu anksti pavasarį. 2021-aisiais tai buvo balandžio 4 d., o baigiau lapkričio pradžioje. Kol ledo nėra, tol ir važiuoju į ežerą rytais. Beje, grįžęs nuo ežero būtinai lendu po karštu dušu. Tas trumpas pasinėrimas duoda savotišką gyvasties impulsą, po to jautiesi žvalus visą dieną.

- Jūs pats švenčioniškis?

- Taip, tik 7 metus gyvenau ne Lietuvoje. 3 metus mokiausi Rygoje, 4 metus dirbau Baltarusijoje.

1976 metais baigiau Švenčionių 2-ąją vidurinę mokyklą ir, kaip jau minėjau, išvykau studijuoti į Rygą. Rygoje baigiau civilinės aviacijos mokyklą ir dirbau civilinės aviacijos dispečerinėje.Svajojau apie aviaciją, bet dėl sveikatos skraidyti negalėjau, galėjau tik dirbti dispečerinėje techniku. Atsakomybė didelė, nes dispečerio darbas labai atsakingas, atsakomybės našta ir mums, technikams, buvo didelė. Trumpai tariant, nors skraidyti ir negalėjau, bet dirbau aviacijoje, žinoma, civilinėje. Per mano darbo laiką radiolokacinė technika labai pasikeitė.

- Vladimirai, o kaip esperanto kalba atsirado paties gyvenime?

- Mano istorija su esperanto labai ilga. Ji prasidėjo nuo 1983-ųjų. Noriu priminti, kad esperanto kalbą sukūręs Liudvikas Lazaris Zamenhofas kažkurį laiką gyveno Lietuvoje, Veisiejuose. Jo žmona buvo kaunietė. Čia ir buvo baigta kurti esperanto kalba. 1887 m. ji buvo paskelbta Varšuvoje. Beje, dabar Lietuvoje yra 6 tūkstančiai esperantininkų. Gal ir sunku patikėti, bet tiek turim oficialiai besidominčių šia tikrai įdomia ir padedančia bendrauti kalba. Kurdamas esperanto kalbą Liudvikas Lazaris Zamenhofas kaip tik ir turėjo tikslą sukurti kalbą, kuri padėtų bendrauti skirtingų tautų žmonėms, bet nepakeistų nacionalinių kalbų. Dabar šia kalba galiu bendrauti ir su anglais, ir su prancūzais, ir net su japonais. Lietuvoje esperanto kalba domisi nemažai žinomų žmonių. O kaip aš pradėjau domėtis šia kalba? Tiesiog norėjau turėti draugų. Mokykloje mokiausi vokiečių kalbos. Galvojau su šios kalbos pagalba surasti draugų, net į nuotolinius kursus Maskvoje buvau įstojęs. Kaip tik tuo metu į rankas pateko laikraštis su straipsniu „Kalbėkite, jus supranta“ apie Rygos esperanto klubą „Feniksas“. Tame klube 1983-1984 metais neakivaizdiniu ir mokiausi esperanto kalbos pagrindų. Dėstė Olga Buš, kuri esperanto kalba pradėjo domėtis būdama 14-os. Šiuo metu ji gyvena Londone.

Po esperanto studijų Rygoje toliau tobulinti šios kalbos įgūdžius padėjo lenkų radijas, transliavęs laidas, skirtas esperanto kalbai. Atėjo laikas, kai prisijungiau prie Vilniaus esperanto klubo, kuriam vadovavo Adomas Vaitilavičius. Net ir mano keliones dviračiu paskatino esperanto kalbos mokėjimas. Įsivaizduokit, kaip aš susikalbėsiu Prancūzijoje nemokėdamas prancūzų kalbos, o kai turiu bičiulių Prancūzijoje, kalbančių esperanto, klausimas lengvai išsprendžiamas, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Vladimir Žuromskij.

- Kiek supratau, tai turi dar vieną pomėgį – keliauti dviračiu?

- O taip. Net iki Paryžiaus buvau du kartus nuvažiavęs, buvau ir prie Viduržemio jūros. Turiu draugų ir tarp dviračių mėgėjų. Pažiūrėkit žemėlapius, kiek ant jų kelionėse sutiktų žmonių autografų. Tai mano kelionių ir pažinimo istorija, - vartydamas žemėlapius ir fotografijas pasakoja Vladimir.

Čia ir Gabrielė iš Čekijos, esperanto kalbos pagalba surinkusi daugiau nei 3000 pieštukų kolekciją, čia ir bičiulis Elmar iš Liepojos, čia ir prancūzas Žanas Klodas bei kiti. Tai  - Vladimirui  brangūs prisiminimai.

- Keliaujant dviračiu, ko gero, būna ir nutikimų?

- Žinoma, būna. Vieni linksmesni, kiti liūdnesni. Papasakosiu vieną situaciją, iš kurios laimingai išsikapstyti padėjo esperanto kalbos mokėjimas. Važiavau dviračiu į Turkiją. Sustojau Vengrijos sostinėje Budapešte, kur man pavogė ne tik dviratį, bet ir ant jo buvusią mantą. Ką daryti? Paskambinau esperantininkui, kurio telefono numerį turėjau, ir papasakojau apie problemą. Šis liepė palaukti. Atvažiavo. Padėjo policijoje sutvarkyti reikalus ir pakvietė į esperanto klubą užsukti. Prisistatydamas sakau: „Aš dviratininkas be dviračio iš Lietuvos.“ Atsistojo moteris Ana ir sako: „Aš padėsiu“. Ir padėjo. Po 4 dienų aš su nauju dviračiu, naujais drabužiais važiavau toliau į Slovakiją. Dviratį man padovanojo firmos direktorius, kuris ir pats domisi esperanto kalba. Pasirodo, Budapešte tokie atsitikimai kaip mano – dažni...

- Kelionės dviračiu nėra lengvos, o kaip viskas prasidėjo?

- Kol neturėjau gero dviračio, mėgau bėgioti. Vėliau atsirado dviratis. Iš pradžių važinėjau maršrutu Vilnius-Švenčionys-Vilnius. Kelionės už Lietuvos ribų prasidėjo jau po nepriklausomybės atkūrimo. Dabar važiuok, kur nori. Pirma kelionė buvo į Lenkiją 1997 m. Numyniau 1630 kilometrų pas esperanto bičiulį Ježi Vroblevski. Paskui buvo kelionė į 83-ąjį pasaulinį esperanto kongresą Prancūzijoje, Montpelje mieste. Tiesa, į kongresą pavėlavau 3 dienas, šiek tiek neapskaičiavau. Per 98 šios kelionės dienas (ten ir atgal) nuvažiavau 6434 kilometrus, 49 kartus nakvojau pas bičiulius esperantininkus, 49 naktis nakvojau palapinėje kur papuola. Galiu pasakyti, kad mano trys pagrindiniai pomėgiai - grūdinimasis, esperanto kalbos mokėjimas ir kelionės dviračiu – padeda man gyventi įdomų, pilnavertį gyvenimą. Grūdinimasis padeda nepalūžti ir atlaikyti gamtos išbandymus keliaujant, esperanto kalba mano pomėgį keliauti dviračiu pavertė tarptautiniu, o dviratis – tai transporto priemonė, padedanti man ir prie Bėlio ežero rytais nuvažiuoti, ir ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį keliauti, kur bičiuliai esperantininkai visada mielai sutinka, - baigdamas mūsų pokalbį sako Vladimir Žuromskij.

Vėliau dar pavartome fotografijų albumus, o ir žemėlapiai su iš kelionėse sutiktų žmonių autografais atrodo įspūdingai.

Algis JAKŠTAS