Lietuvos valstybės atkūrimo dieną pasitinkant

Lietuvos istorijoje yra daug įsimintinų datų, įvykių, bet šį kartą pakalbėsime apie Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kurią švenčiame vasario 16-ąją. Vienas Nepriklausomybės Akto signatarų, 1918 vasario 16-ąją pasirašęs tą aktą, Jonas Basanavičius su viltimi rašė: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia.“ Dvidešimtame amžiuje net du kartus sušvito Lietuvos laisvės saulė – 1918 vasario 16-ąją ir 1990 kovo 11-ąją.

Vasario 16-osios proga pakalbinau Švenčionių Visų šventųjų bažnyčios choro vadovę Jolitą Budrytę-Abromavičienę ir paprašiau pasidalinti įspūdžiais iš nesenos kelionės į Marijampolę, kur tarp kitų objektų buvo aplankyta ir Rygiškių Jono gimnazija, kurioje mokėsi daug iškilių asmenybių, Lietuvos istorijoje palikusių ryškų pėdsaką.

- Jolita, ką tau pačiai reiškia Lietuva, Švenčionys?

- Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be Lietuvos, gimtųjų Švenčionių. Mums visiems labai svarbūs ištarti pirmieji žodžiai: mama, tėtis, vėliau jau ištariame ir žodį tėvynė. Ypač svarbu, kokia kalba ištarti tie žodžiai. Man tai lietuvių kalba. Didelis džiaugsmas būti dalimi garbingos tautos, kurios kalba – viena iš seniausių pasaulyje. Man lietuvių kalba yra pati gražiausia. Esu laiminga gimusi nuostabaus grožio lopšy – Švenčionyse. Laiminga esu galėdama keliauti mylimų tėvelių, senelių, prosenelių takais. Laiminga, kad galėjau ir galiu pasikalbėti su žmonėmis savo krašto tarme. Didžiuojuosi, kad mokiausi šimtametę istoriją turinčioje Zigmo Žemaičio gimnazijoje.

- Jolita, o tavo šeimoje ar buvo puoselėjama lietuvybė, tradicijos?

- Žinoma! Aš išaugau šeimoje, labai mylinčioje Lietuvą, tėviškę, kurioje nuolat skambėjo gražios lietuvių liaudies dainos, o tėvelis grodavo armonika. Mus nuo mažų dienų išmokė dainuoti tas dainas, kurias atsinešė iš gimtų namų, ir mūsų pareiga dabar visa tai išsaugoti. Svarbu, kad tos dainos skambėtų ir dabar, todėl ir keliauju su daina gyvenimo keliu. Lenkiu galvą prieš kiekvieną, gyvenusį, dirbusį, besiaukojantį lietuvį artojėlį, sunkiai dirbusį, ariant gimtuosius laukus. Prieš kiekvieną lietuvį, dėkojusį Aukščiausiajam už kiekvieną duonos riekę. Taip, kiekvieną duonos riekę, kuri buvo branginama. Lenkiu galvą prieš motiną, laiminančią kaskart išlydint per namų slenkstį, prieš kiekvieną žmogų, kuris nepraeis nesukalbėjęs maldos pro pakelės kryžių. Nuo kiekvieno mūsų meilės Lietuvai, savo kraštui priklauso valstybės ir tautos išlikimas. Noras geriau pažinti Lietuvą skatina mus su bendraminčiais keliauti, iš arčiau susipažinti su mums svarbių žmonių gyvenimais. Toks tikslas buvo ir važiuojant į Marijampolę, o vienas iš svarbiausių mano su choristais aplankytų objektų – Rygiškių Jono gimnazija, kuri savo istoriją skaičiuoja jau 150 metų.

- Ir kuo gi įžymi ta gimnazija?

- Gimnazija įdomi ne tik savo istorija, kurią skaičiuoja nuo 1867 metų, bet ir gausa įžymių ir svarbių Lietuvai asmenybių, kurios mokėsi šioje gimnazijoje. Kai imi gilintis, negali patikėti, kad tiek svarbių Lietuvai ir ne tik žmonių galėjo mokytis šitoje gimnazijoje. Daug įdomių dalykų apie tas asmenybes sužinojome iš gimnazijos muziejaus vedėjos muziejininkės Juditos Zubavičienės išsamaus pasakojimo. Daugelio faktų, apie kuriuos kalbėjo Judita Zubavičienė, nerasite nei knygose, nei vikipedijose. Tuo ir svarbus gyvas pasakojimas, kuris giliai įsirėžia į atmintį ir ten išlieka.

- Tai kokios asmenybės, kokie įžymūs Lietuvai žmonės mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje?

- Dabar net susimąsčiau, nuo kurių čia pradėti pasakojimą. Gal nuo palaimintojo Jurgio Matulaičio, palikusio ryškų pėdsaką Marijampolės ir bažnyčios istorijoje. Judita Zubavičienė įdomiai pasakojo apie Petrą Kriaučiūną ir apie Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką. Ar daug kas žinome apie tai, kaip Vincui Kudirkai pavyko sugrįžti į Varšuvos universitetą, iš kurio buvo išmestas už anticarinę veiklą be teisės sugrįžti. Vincui Kudirkai užteko įžūlios drąsos į važiuojančio caro Nikolajaus karietą įmesti laišką su prašymu padėti sugrįžti į universitetą. Ir caras perskaitęs laišką davė nurodymą leisti Vincui Kudirkai toliau studijuoti. Įsivaizduokit, Rygiškių Jono gimnaziją baigė net šeši Nepriklausomybės Akto signatarai: Jonas Basanavičius, Kazys Grinius, Pranas Dovydaitis, Justinas Staugaitis, Saliamonas Banaitis ir Petras Klimas. Gražus būrys, tiesa. O kiek rašytojų mokėsi šioje gimnazijoje. Paminėsiu tik kelis: Pr.Mašiotas, M.Gustaitis, V.Mykolaitis-Putinas, K.Boruta, čia mokėsi pasaulio masto kalbininkas Algirdas Julius Greimas ir, žinoma, lietuvių kalbos patriarchas Jonas Jablonskis, kuris turėjo puikias galimybes išplaukti į plačiuosius vandenis, tačiau pasirinko tarnystę savo kraštui, nes jautė nenugalimą troškimą tarnauti Lietuvai. Kaip sakė gerb. Judita Zubavičienė, čia dirbo ir mokėsi tiek žmonių, be kurių neįsivaizduojama Lietuvos istorija. Čia, šioje gimnazijoje, viskas pulsuoja patriotizmu, bet patriotizmo ir pasiaukojimo buvo ir yra ir mano gimtojoje Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje. Iš tokių patriotizmo deimančiukų ir supinama diadema Lietuvai.

- Jolita, o ką norėtum pasakyti mūsų pokalbio pabaigai artėjančios Vasario 16-osios proga?

- Išsaugokime dėkingumą tautos žadintojams už drąsą, paaukotus gyvenimus, ramybę, gardesnį, sotesnį kąsnį, už išsaugotą lietuvių kalbą niūriais ir baisiais okupacijos laikais. Ačiū už tai, kad šiandieną drąsiai iškeliama trispalvė, su pasididžiavimu giedame Vinco Kudirkos sukurtą „Tautišką giesmę“, o aš visada prisimenu tėvelio dainuotos dainos žodžius:

„Koksai gražus mažytis mūsų kraštas,

Nerasiu laimės aš šaly kitoj.

Tegul svetur upeliais auksą semia,

O man nebus geriau kaip Lietuvoj.“

Man tikrai niekur nebus geriau kaip Lietuvoj, kaip Švenčionyse, Švenčionių krašte, - baigdama mūsų pokalbį sako Jolita Budrytė-Abromavičienė, o aš jai ir jos bendraminčiams palinkiu ir toliau keliauti po Lietuvą ir dar geriau pažinti mums visiems brangią Lietuvą.

Algis JAKŠTAS

Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios choras prie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos:  Jūratė Vitkauskienė, Rima Rakitienė, Jūratė Vaišnorienė, Danutė Razmienė, Liucija Griškevičienė, Remigijus Abromavičius, Jolita Budrytė-Abromavičienė, Renė Petronienė, Arvydas Čereškevičius, Irena Urbanavičienė, Genė  Markovskaja, Virginija Cicėnienė.