Ar kada susimąstėte, ką kiekviena praėjusi akimirka nusineša su savimi? Ar pamenat, kai jūsų artimieji, mylimieji paliko šį gyvenimą, ko labiausiai gailėjote? Manau nesuklysiu, jai pasakysiu, kad beveik visada buvo gaila dėl kažko, kas liko nepasakyta, dėl to, už ką neradome jėgų atsiprašyti, dėl nepasakytų meilės žodžių, dėl mažai skirto laiko. Gyvename taip, lyg šis gyvenimas būtų begalinis, tarsi mes patys ir mūsų artimieji dar turime daug laiko, o kai gyvenimas mus įtikina priešingai, gailimės tų akimirkų, kurių nepanaudojome.

Didžioji dalis žmonių didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia ieškodami amžino dėmesio poreikio patenkinimo, amžinose pinigų uždirbimo lenktynėse, kiekvieną akimirką gyvendami iliuzija, kad ateis diena ir tada... o tas „tada“ taip niekados ir neateina, dėl tos paprastos priežasties, kad „rytoj“ niekada nebūna, visada yra tik dabar. Sąmoningumas reiškia būti čia ir dabar, bet, deja, šį gebėjimą praradome, mūsų niekas to nemokė. Žmogus nemoka vertinti to, ką turi, nemoka ieškoti ir rasti tikrų tikslų, motyvų, nemoka atsiverti. Viskas, į ką mes sutelkiame dėmesį, yra tik materialios vertybės, tai, kas yra laikina. Net kalbant apie materialias vertybes, daugybė žmonių gyvena ieškodami, kas jiems tai duotų, sukurtų. Bet kad ir kiek tokiems žmonėms būtų duota, tai jų netenkina, visada kažko trūks, o taip nutinka dėl to, kad neįmanoma įvertinti to, kas tau duota ar ką pats pasiekei. Net ir tada, kai žmogus pasiekia materialinių aukštumų savo jėgomis, bet savo veiksmuose yra tik noras atkreipti į save dėmesį, iš to uždirbti daugiau pinigų ir nėra tarnavimo kitiems, nėra dvasinio faktoriaus, visa tai neatneša nei ramybės, nei laimės. Kodėl? Nes veikia amžinas traukos dėsnis – toks tokį pritraukia. Tai yra, žmogus supa save tokiais pat, koks jis pats yra, tokiais, kurie yra šalia tavęs tol, kol esi jiems naudingas, šypsosi, vadina draugu, negaili komplimentų, bet visa tai laikina, kaip tie tikslai, kurių žmogus siekia. Kai žlunga visos iliuzijos, lieka tik skausmas ir kančia.

O ar galima kitaip, be skausmo, be gailesčio, be kančios? Į šį klausimą atsakysiu klausimu. Ar įmanoma įgyti patirties be veiksmo, remiantis tik teorija? Manau, daugelis, jei ne visi, girdėjo iš savo tėvų, senelių, kai jie sakė: „pažiūrėk į mus ir mokykis iš mūsų klaidų“. Taip, aš irgi tai girdėjau... Bet teorija lieka tik teorija, tuščia fraze. Neįmanoma įgyti patirties remiantis kažkieno pasakojimais, reikia asmeninės patirties, nuopuolio, netekties, reikia asmeninės patirties. Gyvybiškai svarbu nustatyti priežastis veiksmų, atvedusių prie nepageidaujamų pasekmių, pripažinimą, atgailą. Daugelis žmonių, mūsų laikais, yra pasinėrę į daugybę dvasinių, psichologinių mokymų, praktikų, tačiau tik nedaugelis juos suvokia ir nuodugniai išgyvena. Daugelis žmonių tiesiog slepiasi už šių mokymų, žinių, už diplomų, pažymėjimų, tenkindami savo pasąmoningą dėmesio poreikį, kurio kažkada negavo. Galima užsidėti kaukę, bet po kauke dūsta siela. William'as Shakespearas rašė: „Pasaulis yra teatras, o žmonės – aktoriai“. Šiame teatre, žmonės, atlieka kai kuriuos vaidmenis, tačiau labai mažai iš jų užduoda pagrindinį klausimą – kas jis iš tikrųjų ir koks jo tikrasis vaidmuo šiame Gyvenimo teatre? Dabar žmonės taip susirūpinę savo išvaizda, aplinkinių nuomone apie juos, kad visiškai pamiršo apie savo vidinį, dvasinį pasaulį, apie tai, kas jie iš tikrųjų yra ir koks yra tikrasis jų buvimo šiame gyvenime tikslas. O koks yra tikrasis šio gyvenimo tikslas, prasmė? Meilė. Bet ne tik žodis „meilė“, o Meilė visa to žodžio prasme... Bet apie tai – kitą kartą...

Slava ZELEV