Mes turime 384 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2088
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18289
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94319
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Mūsų gyvenimo škvalai ir demonai

2022 m. vasario 12 d.

Jeigu kiekvienas, kuris balsavo už dabartinius valdančiuosius, bent vienam Seimo nariui parašytų nuoširdų laišką, raginantį liautis naikinti miškus ir saugomas teritorijas, tai būtų daug. Nes jie tai žadėjo prieš rinkimus, o už juos balsavusieji – patikėjo...

Niekada nepamiršiu praėjusių metų liepos 17 dieną praūžusio škvalo. Per kelias akimirkas išnyko dešimtys hektarų Labanoro girios. Nuo paskutinio škvalo buvo tepraėjusios trys savaitės, be to, dar nebuvo sutvarkytos nuo žiemos likusios sniegolaužos, kokių giria dar nebuvo mačiusi. Net Girutiškio rezervatas, Ščiūrio ragas ir kiti vientisi miško masyvai, dar neišdarkyti plynų kirtimų, neatsilaikė prieš gamtos stichijas.

Vaikščiojau po tuos išlaužytus miškus ir nesupratau, ant ko pykti, ką kaltinti. Negi Gamta gali būti tokia žiauri pati prieš save? Juk čia žuvo ne tik medžiai, bet ir tūkstančiai paukščių ir kitų gyvūnų. Protas kaip ir kužda, kad visa tai dėl klimato kaitos, kurią patys sukėlėme, bet širdis nori paprastesnio paaiškinimo. Ta klimato kaita (o gal jau reikia sakyti – klimato katastrofa?) tapo tokia nuvalkiota sąvoka, kad širdyje nesukelia jokio virpėjimo. Nuvalkiojo ją ne kas kitas, o politikai. Šneka šneka, metai iš metų, o nieko nedaro, tik skirsto pinigus, pamiršę seną indėnišką tiesą, kad kai neliks paskutinio medžio, žmogus supras, kad pinigai nevalgomi. Iš viso nereikia tų pinigų. Reikia tiesiog palikti gamtą ramybėje, ir ji susitvarkys pati. Palikti ramybėje miškus. Miškų saugojimui pinigų nereikia, bet miškai kertami dėl pinigų, kurių dalis vėliau naudojama „saugoti klimatą“.

Ir žinot, matant nuniokotą Labanoro girią, tąkart turėjau tik vieną norą. Būti tokiu kaip visi. Beširdžiu, nieko nematančiu. Juk kaip būtų puiku nejausti nei širdgėlos, nei sielvarto, nei nerimo dėl naikinamos/nykstančios gamtos. Kiek nervų, sveikatos būtų sutaupyta! Tikrai pavydžiu žmonėms, kurie taip gali. Kurie gali matyti nykstančią planetą, bet toliau gyventi ramiai ir netgi laimingai. O aš negaliu... Ir, matyt, niekada negalėsiu, nors vidinis demonas, kurį turime visi, visą laiką gundo mane viską mesti, gyventi ramiai. Ir gal netgi laimingai...

Taip besvarstydamas supratau, kad gamtosauga pirmiausia yra etinė-moralinė problema ir kad mūsų elgesį su Gamta pirmiausia nulemia ne logika, o psichologija. Daugelį žmonių yra užvaldęs vidinis demonas, kuris karts nuo karto stengiasi užvaldyti ir mane. Abejingumas yra pati aiškiausia to demono išraiška ir abejingumas tapo šios kartos žmonijos vizitine kortele. Dar niekada istorijoje žmonės nebuvo tiek materialiai turtingi ir... tiek dvasiškai suubagėję.

Manau, kiekvienas, kuris gyvenime bent kartą pajutome pareigą ginti gamtą, skriaudžiamą žmogų ar bet ką kitą, uždavėme sau klausimą „kodėl aš?“. Ir maža to, kad neretai patys sau priekaištaujame, kad galėjome padaryti daugiau, tai dar ir kiti prideda. Daugybę kartų spaudoje ar internete tenka matyti šūkį „Kur žiūri žalieji?!“. O kur žiūri tu pats? Ar žmogus, kuris jaučia didesnę pareigą nei tu, privalo daugiau ir dirbti? Net ir už tave? Tai yra ne žaliųjų problema, kad jie negeba išsaugoti gamtos, o tavo paties problema, kad prie jų neprisijungi, nepadedi, tik reikalauji.

Labai patogu savo interesus ginti svetimomis rankomis. Daugybę kartų į mane kreipdavosi žmonės, kurie norėdavo išlikti anonimais. Mat nenori su niekuo susipykti, nenori rizikuoti savo darbu ir artimaisiais. O žaliajam labai malonu su visais pyktis? Jis neturi darbo ir šeimos? Parodyk man nors vieną aplinkosaugininką (visuomenininką), kuris pragyventų iš to, kad saugo gamtą. Nėra tokių, todėl bent maža dalimi gamtosaugininkais privalome būti visi. Ypač dabar, kai stovime ant šeštojo mūsų planetoje išmirimo slenksčio.

Būti gamtosaugininku ar ne - tapatu būti piliečiu ar ne. Ir jei kiekvienas, kuris balsavo už dabartinius valdančiuosius, bent vienam Seimo nariui parašytų nuoširdų laišką, raginantį liautis naikinti miškus ir saugomas teritorijas, tai būtų daug. Nes jie tai žadėjo prieš rinkimus, o už juos balsavusieji – patikėjo.

Taigi neleiskime, kad mus užvaldytų vidinis demonas, vardu abejingumas. Gamta pati savęs neapgins. Gamta reikia ne tik džiaugtis, bet ir pergyventi už ją dėl visų užklupusių bėdų. Tik tada Gamta mums bus kaip motina, o ne kaip prostitutė, kuria pasinaudoja ir užmiršta...

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

gamtininkas ir žurnalistas

 
Reklaminis skydelis