Dar ir šiandien praeidama pro mažą namelį, esantį miestelio pakraštyje, negaliu nesijaudinti. Vieną rudenį nutikusi istorija, susijusi su šio namelio gyventoja ir jai brangiais žmonėmis, iki šiol neišdyla iš atminties. Nors praėjo jau daugiau nei dešimt metų, o atmintis išsaugojo netgi smulkmenas. Žinoma, džiaugsmo nekeliančias. Greičiau atvirkščiai – netgi savotiškai mistiškas. Tyčia tokio dalyko nesugalvosi, tam niekaip iš anksto nepasiruoši...

Buvo rugsėjo pabaiga. Tai laikas, kai negali atsigėrėti gamtos vaizdais, paskutiniais natūralių pievų žiedais, klausytis po kojomis čežančių lapų silpstančių atodūsių, pasidžiaugti malonia artėjančio vakaro vėsa. Ech... Ir nežinai, ką paprašyti, kad visa tai kuo ilgiau nesibaigtų...

Vakaro idilę nutraukė šaižus telefono skambutis. Toks, jog net krūptelėjau. Tą pačią akimirką pagalvojau, kad gero čia nelauk...

Taip ir buvo. Paskambino pažįstama moteris ir pasakė, kad skubėčiau į giminaitės namus, nes užėjusi pas ją į svečius rado susirgusią, iškvietė „greitąją“, bet medikų sulaukti nebegali dėl neatidėliotinų reikalų. Nuskubėjau. Taip, viena gyvenanti giminaitė gulėjo lovoje (neįprasta buvo ją matyti susirgusią), tyliai kentė skausmus ir dar prašė netrukdyti medikų, nes esą ji galinti pakentėti ir jų palaukti iki ryto: nepatogu trukdyti žmones vėlų vakarą...

Atvykusi medikė nieko blogo nerado: paklausinėjo ką skauda, ką valgė, ką gėrė, paliko vaistelių ir sakė vėl juos kviesti, jei situacija negerės. Negerėjo, palikti vaistai net skausmo nesušvelnino. Nors giminaitė prieštaravo, laidiniu telefonu (kitokio nė viena neturėjome) skambinau jos Vilniuje gyvenančiai dukrai, norėdama pranešti apie motinos ligą ir pakviesti ją atvažiuoti į tėviškę mamos slaugyti. Prisiskambinti nepavyko. Telefono linija vis buvo užimta. Tada prisiminiau, jog tuomet, kai anūkė įsijungia kompiuterį, laidiniu telefonu prisiskambinti tampa neįmanoma: vis užimta ir užimta. Tiesiog tokios tuomet buvo techninės galimybės, internetą turėti tik per telefoną. Galvojau, paskambinsiu rytojaus rytą, nes, maniau, per naktį juk niekas nepasikeis. Deja... Pasikeitė. Ir taip pasikeitė, jog iš netikėtumo negreit atsigavome...

Naktį giminaitei dar kartą kvietėme greitąją: sveikata blogėjo. Atvykusi medikė dar kartą apžiūrėjo ligonę ir nusprendė vežti ją į ligoninę. Kažkiek lengviau atsikvėpėme, nes manėme, jog dabar viskas bus gerai...

Išaušus kitos dienos rytui laukiau žinių iš ligoninės ir galvojau, kai tik ką nors sužinosiu, skambinsiu giminaitės dukrai ir viską papasakosiu. Nespėjau. Suskambo mano telefonas. Iš karto apėmė negera nuojauta, nes tokį ankstyvą metą skambinama tik dėl rimto reikalo. Toks jis ir buvo: verkianti giminaitės anūkė pranešė, jog staiga mirė mama. Tiesiog susmuko virtuvėje prie stalo net nespėjusi iškrauti iš krepšio tik ką iš turgaus atsineštų daržovių.

Mirtis buvo tokia netikėta, jog kurį laiką net pamiršome, kad mirusiosios motina ligoninėje ir kad sunkiai serga. Kaip jai pranešti tokią baisią žinia? Kaip pasakyti, kad dukros nebėra? Svarbiausia, visi žinojo motinos ir dukros dvasinį ryšį. Tai kas imsis pranešti tokią baisią žinią? Buvo nuspręsta pasitarti su ją gydančiu gydytoju. O jo verdiktas buvo toks: nesakykit, nes mes kovojame dėl jos gyvybės, o jūs su tokia žinia moterį pražudysite...

Į tokią dviprasmišką padėti nė vienas iš artimųjų nebuvo patekęs. Tai kaip elgtis? Kaip palaidoti velionę taip, kad motina net neįtartų apie netektį? O juk kai giminaitė pasveiks (visi tikėjome, kad taip ir bus) vis tiek reikės kažkaip pasakyti? Kas bus tada? Antra vertus, ligonė sąmoninga. Ji puikiausia žino, jog dukra, sužinojusi apie jos ligą, tą pačią minutę atlėktų. O ji taigi neatlėks?

Trumpai kalbant, bijojome, kad vienas vienaip sumeluosime, kitas kitaip. Teko derinti „melo formas“, o tai nebuvo lengva. Galiausiai bijojome dar vieno dalyko: kas bus, jei jos aplankyti ateis kas nors iš kaimynų, pažįstamų ir papasakos apie dukros mirtį? Kas bus, jei į tą pačią palatą paguldys kitą ligonį, kurio artimieji žinos apie nelaimę ir nieko blogo nenorėdami ims ir pasakys? Nutarėme organizuoti savotišką budėjimą prie ligonės, idant apsaugotume ją nuo netikėtumų. Gelbėjo netgi anūkų tuometinės draugės vėliau tapusios žmonomis...

Tarp tų melagių buvau ir aš. Eidama jos aplankyti, išgėriau raminančių vaistų, nes netikėjau, kad galėsiu elgtis lyg niekur nieko. Ligonė kartojo ir kartojo klausimą, kodėl dukra neatvažiuoja, mat ligoninėje jau buvo pragulėtos trys savaitės. Manau, jog ji suprato, kad yra kažkas negerai. Tai ir sukūriau dar vieną melo versiją, kad dukra, sužinojusi, jog motina serga, pati labai susinervino (motina žinojo, jog dukros kraujospūdis aukštas), todėl dėl aukšto kraujospūdžio paguldyta į ligoninę, kad jai nesakoma apie vis blogėjančią motinos sveikatą, nes nenorima pakenkti. O tada prižadėjau savaitgalį (buvo trečiadienis) nuvažiuoti į Vilnių, „aplankyti ligoninėje gulinčią“ dukrą, o kitą dieną jai viską papasakoti. Ligonė lyg ir nusiramino. O gal tik man taip pasirodė...

Išėjusi iš ligoninės tą pačią minutę jau „kūriau planą“, ką reikės sakyti „grįžus“ iš Vilniaus. Koks bus melo tęsinys. Prisiminiau, kokius vaisius dukra perka mamai lauktuvėms, kokius saldainius atveža, tai nusprendžiau būtent jų nupirkti ir perduoti ligonei kaip lauktuves nuo sergančios dukros. Sukau galvą, ką dar padaryti, jog melas būtų dar įtikimesnis, bet man nelabai sekėsi.

Sekmadienis artėjo nenumaldomai. Būtent tą dieną „grįžusi iš Vilniaus“ turėsiu aplankyti ligonę. Naktį prieš tai labai blogai miegojau: blaškiausi, varčiausi, net valerijono gėriau, bet geriau nepasidarė. Kai laikrodis negailestingai ištiksėjo laiką, kai jau turėjau eiti į ligoninę, vėl suskambo telefonas. Žinia buvo bloga – giminaitė paryčiais mirė. Tiesiog nebeatsibudo po operacijos... Meluoti nebereikėjo... Tik į pavakarę suvokiau, kad nuo dukros mirties praėjo lygiai mėnuo...

Tuo nelaimės, žinoma, dar nesibaigė. Praėjus lygiai vienam mėnesiui po giminaitės mirties neatsibudo ir žentas...

Kas taip surašė eilę? Kas surikiavo tris artimiausius žmones palikti šį pasaulį tą pačią trijų iš eilės einančių mėnesių dieną? Atsakymų, žinoma, nėra...

Stovi tuščias mažas namelis. Jo anksčiau miręs šeimininkas, šeimininkė, jų dukra ir po keleto metų miręs sūnus ilsisi šeimos kape vos už poros šimtų metrų esančiose kapinėse. Taip baigėsi dar vienos vyresnės kartos žmonių gyvenimo istorija. Jos iš atminties dar neišbraukė ir, tikiu, niekada neišbrauks anūkai ir jų artimieji...

Genovaitė ŠNUROVA