2019 metais Bronius Lazaraitis „Švenčionių krašte“ publikavo labai įdomų istorinių straipsnių ciklą „Laiko dulkes nužėrus“. Visi šie straipsniai apie žymius Lietuvos žmones parengti remiantis istoriniais šaltiniais ir dar gyvų esančių liudininkų prisiminimais.

2019 metų gruodžio mėnesio 7 dienos numeryje buvo išspausdintas straipsnis BARBORA ŽAGARIETĖ – UMIASTAUSKAITĖ (1628-1648).

Legendomis apie Žagarės mergelę apipintos šventumo ištakos siekia XII amžių. Tyrimai atskleidžia, kad tai buvo istorinė, pamaldumu garsėjusi asmenybė. Tragiškai žuvusi Barbora buvo palaidota Žagarės apylinkėse, vėliau jos palaikai perkelti į bažnyčią. Nuostabą žmonėms kėlė negendantys Barboros palaikai, stebuklingai išlikę per didžiulį bažnyčios gaisrą. Žmonės pradėję melstis prie Barboros Žagarietės palaikų, patirdavo įvairiausių malonių, kai kurie atgaudavo sveikatą, kiti juto jos globą ištikus gyvenimo sunkumams. Deja, senosios bažnyčios rūsyje šiuo metu stovi tik simbolinis Barboros karstas, nes KGB iniciatyva jos palaikai buvo paimti, kaip teigia, moksliniams tyrimams. Iki šiol nežinoma kur jie guli. Vyksta paieškos. Tikimės, mergelės Barboros palaikai bus rasti ir pargabenti į Žagarę.

Yra žinių, kad vykdydamas KGB užsakymą, tam tikrą vaidmenį Barboros Žagarietės palaikų dingimo istorijoje suvaidino Juozas Albinas Markulis (slapyvardžiu Erelis). Šis veikėjas siejamas su viena didžiausių sovietinio saugumo operacijų, kuri buvo įgyvendinama 1946 – 1948 metais. Jos pasekmė – sukurta fiktyvi pasipriešinimo vadovybė, siūliusi keisti kovos taktiką į pasyvų pasipriešinimą, negailestingi okupantų smūgiai visam pasipriešinimui ir gilus prasiskverbimas į pasipriešinimo kontaktų, ryšininkų ir rėmėjų tinklą. Buvo atskleistos tūkstančių pasipriešinimo dalyvių tapatybės. Jų laukė lageriai, o artimųjų – tremtis. 1961 – 1963 metais J.Markulis, kaip Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjas buvo įtraukiamas į specialias teismo medicinos ekspertų komisijas, kurios tyrinėjo masinių žudynių vietas įvairiose Lietuvos vietovėse.

1963 m. balandžio 2 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu buvo uždaryta senoji Žagarės bažnyčia ir, vos mėnesiui praėjus, iš jos dingo ir Barboros palaikai. Žinodamas apie Žagarės bažnyčioje saugomą ir vietos žmonių garbinamą Barboros Žagarietės mumiją, Markulis išsiruošė jos apžiūrai ir registravimui. Atvažiavo ne vienas. Jis tuos palaikus lyg ištyrė ir kažkokį įrašą apie tai įtraukė į savo disertaciją. Tuomet tie palaikai dingo. To meto studentai prisiminė, kad kažkam fakultete jis užsiminė: „Mes ją taip paslėpsime, kad niekas neras“. O Juozas Markulis po kelių metų apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, kur paminėjo ir Barborą Žagarietę.

Pirmasis apie itin pamaldžią ir užtarėja pas Dievą tapusią merginą, mirusią vos dvidešimties ir net po mirties garsėjusią stebuklais, pranešime Šventajam Sostui 1755 m. rašė tuometis žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius: „Manau, esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusios dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ir kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora.“

Vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. įpareigojo registruoti tokius įvykius specialioje knygoje. Ši knyga kone per stebuklą išliko ir 1990 metais, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, jos paieškų ėmėsi Žagarės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Boleslovas Babrauskas ir 1994 metais šis nepaprastos svarbos dokumentas buvo rastas. Knygoje buvo užregistruoti 97 atvejai, bet nei vienas nebuvo kanoniškai ištirtas.

2005 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą. 2006 – 2008 m. Žiemgalos krašte vyko Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos bylai skirtos ekspedicijos.

Sudaryta autoritetinga beatifikacijos – kanonizacijos komisija tiria išlikusius dokumentus, renka to krašto senų žmonių prisiminimus. 2007 m. birželio 20 d. Šiaulių vyskupijos dešimtmečiui skirtame renginyje, vykusiame Joniškyje, dvasininkai priminė Barborą Žagarietę, kuri galbūt taps pirmąja Lietuvos palaimintąja.

Barboros Žagarietės gerus darbus, kurie perduodami iš kartos į kartą, žmonės prisimena iki šiol. Deja, apie ją girdėjusių ir žinančių kaskart lieka vis mažiau.

Todėl ir aš, kaip kilęs iš šio Žiemgalos krašto, jau nejaunas žmogus, dabar gyvenantis Švenčionių krašte, parašiau savo prisiminimus, išlikusius iš tolimos vaikystės.

Mano tėvai, ūkininkai Eugenija ir Antanas Tautvaišai, turėjo 30 ha žemės Joniškio rajone, Spirakių kaime, esančiame pačiame pasienyje su Latvija. Artimiausia bažnyčia mums būdavo Skaisgiryje arba Joniškyje, bet nuvažiuodavome ir į Žagarę. Tėvai buvo pamaldūs, to mokė ir mus vaikus – brolius Simoną ir Vytautą ir seserį Nijolę.

Vaikystėje aš buvau silpnos sveikatos – dažnai sirgdavau. Mama gydė įvairiais naminiais vaistais, kreipėsi pagalbos ir į savo pusbrolį, garsų Joniškio krašto gydytoją Klemensą Vaitiekūną, bet visada pirmiausiai tikėjosi Dievo pagalbos. Kai tik šiek tiek paaugau ir galėjau pats melstis, o tai buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, mama nusivežė mane į Žagarę prie stebuklingosios mergelės Barboros Žagarietės palaikų. Šio krašto žmonės giliai tikėjo jos teikiamomis malonėmis ir pagalba jos prašantiems. Mes nusileidome į senosios Žagarės bažnyčios požemį, kur stovėjo karstas su palaikais. Ten buvo ir daugiau maldininkų. Mama pastatė mane prieš save ir mes ėjome keliais apie karstą kalbėdami maldas. Vėliau mama man paaiškino, kad visais gyvenimo atvejais aš turiu pasitikėti Dievu ir prašyti Barboros užtarimo.

Dabar man jau 93 metai. Gyvenimas nebuvo lengvas. Teko patirti tremties, kalėjimo ir Vorkutos lagerių siaubą. Savo kelyje sutikau daug įvairių žmonių, patyriau netgi mirtinų pavojų, bet iki šiol gyvenu ir laikausi mano šviesaus atminimo Motinos priesakų – melstis ir pasitikėti Dievu.

Apie tai aš aprašiau savo prisiminimuose, kuriuos išsiunčiau į Šiaulių vyskupijos kuriją vyskupui Eugenijui Bartuliui. Vyskupas juos įvertino kaip naudingą liudytojo medžiagą. Savo atsiųstoje padėkoje jis rašo:

„Jūsų laiške dėsningai atsispindi kataliko lietuvio gyvenimas tarpukario ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Daug kančios, daug vargo patyrėte, bet išlikote dvasia tvirtas, nesugniuždytas, bandomas baisių negandų ir kančių, kaip tikras Lietuvos ąžuolas. Ačiū Dievui ir Jums už tai.

Savo laiške jūs aprašote savo patirtis su Dievo Tarnaite Barbora Žagariete. Tai didi mūsų Tėvynės dukra. Mes džiaugiamės ir dėkojame Dievui už šią Mergelę. Ji užtaria pas Dievą žmones, į ją besikreipiančius, padeda jiems.

Jūsų man atsiųstą laišką mes įtrauksime į Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės Beatifikacijos bylos dokumentų rinkinį, kaip vieną liudijimą, kad ji užtaria žmones, jiems pagelbsti, besikreipiantiems į ją pagalbos užtaria pas Dievą.

Telaimina ir tesaugo Jus ir Jūsų šeimą Dievas, tegloboja Švč. Motina Mergelė Marija.

Siunčiu Jums ir šeimai mano vyskupišką palaiminimą.

Eugenijus Bartulis

Šiaulių vyskupas ordinaras“

Džiaugiuosi, kad nors maža dalimi galėjau prisidėti prie dokumentų rengimo Barboros Žagarietės beatifikacijos bylai, kuri galbūt taps pirmąja Lietuvos palaimintąja.

Vytautas TAUTVAIŠAS