Nežinau, kas yra palyginęs žmogų su planeta, skriejančia savo orbita. Toj orbitoj – žmogaus gyvenime yra savi dėsniai, bet visi pavaldūs gravitacijai. Žmogaus gyvenime gravitacijos traukai galime priskirti mūsų pasirinkimus, pomėgius. Būna ir taip, kad žmogaus pomėgis tampa gyvenimo dalimi, be kurios žmogus neįsivaizduoja savęs. Apie tokį jauną žmogų ir noriu papasakoti šį kartą. Tai – Lukas Sažinas.

Prieš keletą metų mačiau, kaip Lukas garaže restauravo senutėlį BMW, mačiau, kaip po kurio laiko tas BMW iš garažo išriedėjo lyg nuo konvejerio, paskui tas pats buvo su motociklu „Emka“, o štai praeitų metų pabaigoje užsukęs į Nalšios muziejų Švenčionyse pamačiau unikalią parodą, kurioje buvo eksponuojami su karyba, o tikriau, kariškių, milicininkų ir kita apranga, jos detalės ir panašiai. Perskaitęs, kad tai Luko Sažino kolekcija, net nepatikėjau, kad tai tas pats Lukas, kantriai restauravęs senus automobilius ir motociklus. Ir štai sėdėdami redakcijoje su Luku Sažinu kalbamės apie pomėgius ir gyvenimą.

- Lukai, ar išliko tavo pomėgis restauruoti seną techniką?

- Dar gyvendamas Kaune susidomėjau senos technikos restauravimu. Man buvo malonu matyti, kaip atgimsta senas automobilis ar motociklas. Situacija tokia, kad finansiškai niekada nežinai, kiek kainuos įgyvendinti vieną ar kitą projektą, bet suma sumarum tą apsimoka daryti, bet jei nebūtų malonu tą daryti, nedaryčiau, o kruopštumas, matyt, kažkur manyje yra, - atsakydamas į mano klausimą sako Lukas. Sažinas.

- Dabar gyveni Švenčionėliuose. O kur tu gimei?

- Taip jau susidėliojo, kad abu mano tėvai gimė ir užaugo Švenčionėliuose, bet gyvena Kaune, kur ir aš gimiau, bet atvažiavau gyventi į Švenčionėlius. Man čia malonu ir gera gyventi. Čia puiki gamta. Švenčionėliai turi nors ir neilgą, bet įdomią istoriją. Įtakos sugrįžimui gal turėjo ir čia, pas senelius, praleistos vasaros vaikystėje. Man Švenčionėliai vaikystėje buvo vasaros atostogų sostinė. Čia – Žeimenos upė, miškai. Buvo platūs veiklos horizontai.

- Lukai, o kokia paties profesija?

- Vytauto Didžiojo universitete esu baigęs politikos mokslus, bet to darbo nedirbu. Galbūt buvo prestižas stoti į politikos mokslus, bet gal pusė kursiokų dirba ne pagal profesiją. Mane visą laiką domino istorija, ir aš per tą istoriją patekau į politikos mokslus, nes ten buvo ir tas, ir tas, o vien tik istorijoje manęs nežavėjo perspektyva, bet po studijų baigimo gyvenimo kelias pasuko kita kryptimi. Taip jau būna kartais.

- O nuo ko prasidėjo tavo kolekcionavimas? Visada būna pradžia.

- Mano kolekcionavimo spektras gana platus. Parodos, kuri buvo eksponuojama Nalšios muziejuje, savotiškai padiktavo tai, kad ji buvo skirta Lietuvos kariuomenės dienai. Beje, ir mano kolekcionavimas prasidėjo nuo karybos, tai yra faktas. Ir net nuo mažų dienų mane domino karybos tema. Prisimenu, su kokiu dėmesingumu žiūrėjau serialą „Keturi tankistai ir šuo“. Pradėjau domėtis ir viena, ir kita kariaujančia puse. Bet tai buvo vaikiškas domėjimasis, o pirmas eksponatas mano kolekcijoje, ko gero, atsirado Švenčionėliuose. Su draugais ėjome pasivaikščioti po apylinkes ir prie buvusios Čaikino parduotuvės, kur tuo metu buvo superkamas metalo laužas, radau seną vokišką šalmą. Tai buvo pirmas eksponatas, kurį vertinau, o mano senelis Semionas Travkinas, pamatęs tą šalmą, sako: „Kokią čia griuveną radai, aš tau surasiu gerą.“ Ir surado pas Sudotos kaime gyvenusį Slabadą. Tai jau buvo pirmas superinis mano eksponatas, o po to būdavo ir taip, kad per vasarą renku grybus, uogas, o už pinigus, gautus pridavus miško gėrybes, pirkdavau ne tik mokyklines prekes, bet ir eksponatus pradėtai savo kolekcijai. Vienais metais nusipirkau vokišką sagtį antikvariato parduotuvėje už 90 litų, o po to – vokiškus žiūronus už 150 litų. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai – beveik visas mano vasaros uždarbis. Nuo to fantastiško užsispyrimo ir prasidėjo mano kolekcionavimas. Pradžioje buvo karybos tema, daugiausia II pasaulinio karo, o po to pradėjo plėstis. Kai apsigyvenau Švenčionėliuose, išsiplėtė ir kolekcionavimo sritys. Pradėjau rinkti eksponatus, susijusius ir su buitimi, ir su pokariu, ir su tarpukariu, ir smulkią manufaktūrą. Man patinka atkurti tam tikro laikotarpio atmosferą. Yra ir mokykline tema įdomių eksponatų. Rugsėjo 1-osios proga kurioje nors mokykloje galima būtų padaryti gražią parodą.

- Lukai, bet kolekcionavimas, kaip, beje, ir bet koks rimtas pomėgis, brangus malonumas?

- Iš tikrųjų – nepigus. Kartais aukoji ir šeimos gerovę, bet čia reikia dar žiūrėti, ar žmona su tuo mano brangiu pomėgiu susitaiko, ar ne. Mano šeimoje kol kas viskas gerai, žmona tolerantiškai į viską žiūri, ir aš esu laimingas. Nesakau, kad visada būna vien tik išlaidos, kažką įsigyji, kažką parduodi. Taip ir sukasi ratas, juolab, kad aš savęs nepriskiriu prie kolekcionierių grandų, kurie už eksponatus moka milžiniškas sumas. Aš turiu savo pasirinktas sritis ir jomis domiuosi.

- Lukai, ar tau padeda studijuojant įgytos istorijos žinios?

- Ko gero, taip. Tai duoda tam tikrų pliusų. Nes į rankas patekęs daiktas dažnai gali būti nebylus, bet kai pradedi gilintis, kur ir kam priklausė tas daiktas, kaip jis susijęs su Švenčionėliais. Jei suvoki istorinį kontekstą, suvoki to daikto vietą istorijoje, jei nesuvoki istorinio konteksto, tai tas daiktas ir lieka tik daiktu, neturinčiu savo istorijos.

- Tavo senelis Semionas Travkinas buvo įgaliotinis. Ar jo milicininko uniformos detalių yra tavo kolekcijoje?

- Liko ne daug kas, bet kas liko, stengiuosi išsaugoti. Gal dėl to pas mane ir atsirado įvairius periodus atspindinčios kolekcijos. Nenoriu girtis, bet turiu įdomių eksponatų ir iš stalinistinio, ir kitų ankstyvesnių laikotarpių, o iš senelio liko chromo batai, gal 1950-aisiais išduoti, kuriuos milicininkai nešiodavo. Batai buvo nauji, nenešioti. Vaikystėje prisimenu ir dvi milicininko kepures – furaškes. Viena buvo balta – vasarinė, kitas – standartinė, kurią aš vaikystėje, kai „kariavom“ nešiojau, o brolis baltą, ir ją taip sutrynė, kad teko išmesti. O tą, kur aš nešiojau, išsaugojau, ir dabar kaip relikvija mano kolekcijoj. Man pavyko atkurti tų laikų milicininko uniformą. Žinoma, ji jau ne senelio, bet pilnai sukomplektuota. Kolegos kolekcionieriai įvertino, nes Lietuvoje, ko gero, nėra taip pilnai surinktos uniformos, net su visa diržų sistema. Paskui pradėjau ir kitą to laiko atributiką rinkti. Taip ir Lietuvos partizanų paveldo atributų atsirado kolekcijoje. Nors labai sunku surasti ką nors iš Lietuvos partizanų buities, gyvenimo daiktų. Aš niekada nežiūrėjau į į vieno ar kito laikmečio istoriją tik iš vienos pusės. Man įdomu pažvelgti ir į priešingas stovyklas. Visada įdomu palyginti ir vieną, ir kitą pusę.

- Lukai, bet kaip minėjai, dabar tavo kolekcijoje atsiranda ir buities eksponatai.

- Prasidėjo ši kryptis nuo rankšluostinės, kurią matėt parodoj Nalšios muziejuje. Labai įdomi tos rankšluostinės radimo istorija. Manau, kad ne tik šito krašto žmonės žino Kiauneliškyje vykusį Lietuvos partizanų mūšį su NKVD daliniais. Darydamas to mūšio aprašą, žinoma, aš ne pirmas tą dariau, pradėjau domėtis, iš kur tie vyrai buvo, ypač tie, kurie žuvo Margio bunkeryje, kuriems vadovavo Vytenis Juršys, ir pasirodo, kad dauguma buvo iš Šiškinių kaimo. Pradėjau klausinėti tame kaime apie partizanus ir radau vieno iš žuvusiųjų partizano tautiniais motyvais išdrožinėtą rankšluostinę. Beje, man Labanoro girioje pavyko rasti iki šiol jokiuose registruose nepažymėtų Lietuvos partizanų bunkerių. Taip ir prasidėjo su buitimi susijusios kolekcijos kūrimas. Taip vienas po kito ir atsiranda eksponatai... Surinkti daiktai daug ką pasako apie žmones, vietovės savitumą, - mintimis dalinasi mano pašnekovas.

- O kaip atsiranda kolekcijos verti daiktai?

- Labai įvairiai. Kartais kažkas kažką pasiūlo. Štai visai neseniai žmogus pasiūlė vokišką diržą, kuris turi savo istoriją. Pasirodo, ties Jusių kaimu, prie Balčiuko ežero įvyko kruvinos naktinės kautynės, kai vokiečiai traukėsi po mūšio per Jusių kaimą, vienas vokietis tą diržą ir paliko... Taip, tokių diržų gali įsigyti aukcionuose, bet šis yra susijęs su šiuo kraštu ir man tai labai svarbus akcentas. Beje, negali pasakyti, kad kolekcionavimas – tik išlaidos, kartais grąža irgi būna. Daugelį su Švenčionėliais susijusių eksponatų surankiojau iš pašalių. Štai ne per seniausiai nusipirkau akciją, kuri susijusi su siauruku. Pradėjau ieškoti su jau į užmarštį nukeliaujančiu Švenčionėlių laikotarpiu daiktų, ir viename Estijos aukcione pamačiau akciją, susijusią su Švenčionėlių geležinkeliu, konkrečiai – su siauruku, yra 1895 metų. Tai pirmoji siauruko atkarpa tarp Lentupių ir Švenčionėlių. Akcija 500 rublių, tais laikais tai buvo didžiuliais pinigai. Buvo mokami geri dividendai, ir žmonės pirko akcijas. Taip dabar turiu šią akciją su keliais iškirptais kuponais. Kol kas dar nemačiau niekur tokios paviešintos.

- Lukai, o kaip tau, besirūpinančiam dėl Švenčionėlių istorijos išsaugojimo, tai, kad į Anykščių siauruko muziejų buvo atiduotas prie geležinkelio stoties stovėjęs siauruko garvežiukas?

- Žinote, dvejopas jausmas apima dėl to garvežiuko. Taip, gaila, kad jis atsidūrė Anykščiuose, kur jis dabar pagarboj po stogu, aš Anykščiuose dažnai lankausi, norėdamas pajusti to laikmečio dvasią, kai ir pas mus stukseno siauruko ratai, bet kas gali garantuoti, kad tuo laukiniu laikotarpiu, kai buvo viskas priduodama į metalo laužą, nebūtų ten atsidūręs ir tas garvežiukas, kaip atsidūrė garvežiai iš saugojimo vietos prie buvusio Čaikino parduotuvės. Svarbu, kad garvežiukas išliko. Anykščiai laiko, kad tas garvežiukas yra vertingiausias eksponatas. Iš didžiųjų garvežių, ko gero, išliko tik vienas vokiškas stovintis kaip paminklas tremčiai Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Kaip ten bebūtų, bet kai paieškai, vis dar surandi eksponatų, susijusių ir su siauruku, ir plačiuoju geležinkeliais, nes Švenčionėlių istorija neatsiejama nuo geležinkelio. Ir tą paveldą reikia išsaugoti. Reikia tik pasistengti, o įdomių daiktų, detalių dar yra, ir visa tai reikia saugoti.

- Lukai, ar lieka laiko kitiems pomėgiams?

- Pomėgių turiu ne vieną. Kaip jau pradžioje kalbėjome, be kolekcionavimo dar yra restauravimas. Ir dabar turiu transporto priemonių, kurias reikia restauruoti. Su tuo restauravimu būna ir taip: sutvarkai, išgražini ir tampa neįdomus. Man įdomu prikelti transporto priemonę naujam gyvenimui, o paskui įdomumas dingsta. Parduodu, ir vėl ieškau kažko naujo. Kartais specialiai restauravimo procesą užtęsiu. Turiu ir dabar porą laukiančių restauravimo. Vienas – tarybinių laikų neįgaliųjų automobilis, toks kaip iš komedijos „Šuriko nuotykiai“, kur Morgunovas važinėjo, ir motociklą, gamintą Maskvoje, „Minskiuko“ prototipą. Aš stengiuosi viską rekonstruoti taip, kaip buvo. Net dažus originalius stengiuosi atkurti, nuvalyti visus perdažymus. Darbas tikrai kruopštus ir kūrybingas. Čia kaip paveikslų ar freskų restauravimas. Laikausi principo, kad istorinę techniką geros būklės reikia išlaikyti originalią ir neperdažinėti. Žinoma, ir su originaliom detalėm problema. Labai sunku surasti. Ir vienas, ir kitas mano pomėgis jau tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, - sako mano pašnekovas Lukas Sažinas, kuris svajoja apie galimybę savo kolekciją eksponuoti Švenčionėliuose. Ar išsipildys Luko svajonė, parodys laikas. O kolekcionavimas Lukui atveria plačias bendravimo galimybes. Į jo kolekciją eksponatai atkeliauja iš įvairių pasaulio šalių. Vienas paskutiniųjų atkeliavo iš Kanados. O ir jo daiktai iškeliauja į kitų kolekcijas. Ne per seniausiai tarybinės kariuomenės karininko batai iškeliavo net į Japoniją. O baigiantis mūsų pokalbiui, Lukui uždaviau klausimą:

- Ar nesigaili gyvenimą Kaune iškeitęs į gyvenimą Švenčionėliuose?

- Tikrai nesigailiu. Jei gailėčiausi, čia nebūčiau. Aš iš tų žmonių, kuris kaip nusprendžia, taip ir daro. Kadangi aš esu čia ir dabar, vadinasi viskas labai gerai, o ir būsimą savo kolekcijos eksponavimą noriu susieti su Švenčionėliais, nes Švenčionėlių miesto istorija yra mano istorija, - atsakydamas į mano klausimą sako Lukas Sažinas, savo kolekcijos eksponatais rašantis ne tik Švenčionėlių, bet ir šio krašto istorijas.

Algis JAKŠTAS

Luko senelis Vaclovas Sažinas ant motociklo eMKos-M72. Luko tėtis sėdi už senelio (berniukas su tiesiais kirpčiukais).

Lietuvos kariuomenės kasdieniniai buities daiktai.

Lietuvos partizano iš Šiškinių kaimo, žuvusio 1945 m. kovo 11 d. Kiauneliškio mūšyje, išdrožinėta rankšluostinė.

Rekonstruota tarybinio milicininko Luko senelio Semiono Travkino uniforma (1950 m.)

Vienas seniausių Luko Sažino restauruojamų eksponatų – motociklas „Moskva M1A“.

Luko Sažino asm. arch. nuotr.