Karolį aš jau seniai buvau pamiršusi. Taip seniai, kad net jokiuose prisiminimų užkaboriuose nei jo veidas, nei vardas nebešmėžavo. Lyg tokio žmogaus mano gyvenime nė nebuvo. Ir nebūtų atsiradęs jokiu pavidalu, jei ne netyčia įsijungto televizoriaus (jį labai retai žiūriu, nes labiau mėgstu skaityti knygas) kažkokios laidos anonsas. Jame šmėstelėjo lyg ir pažįstamas veidas. Laukiau anonso pabaigos, tikėdamasi išgirsti į galvą šovusios minties patvirtinimą – gal pasakys pavardę. Sulaukiau. Pasakė. Tikrai Karolis. Tik, žinoma, labai pasikeitęs, sustambėjęs, beveik plikas. Netikėta buvo tai, kad jis, pasirodo, garsus gamtos fotografas, o anonsuotas buvo jo darbų parodos atidarymas kažkokioje galerijoje. Man tai buvo netikėta. „Tais laikais“ jis netgi savotiškai nekentė gamtos, pyko, kad medžiai šviesą užstoja, kad visą rudenį sodyboje reikia nukritusius lapus grėbti, kad pavasario rytais medžiuose sutūpę paukšteliai jam miegoti neleidžia. Žinoma, absurdiška buvo šitaip kalbėti, bet jis buvo toks...

...Su Karoliu susitikome tada, kai aš, baigusi aštuonias klases kaimo mokykloje, atvažiavau tęsti mokslų miesto vidurinėje. Su juo, gyvenusiu visai šalia mokyklos, tapome klasiokais. Tuomet (mus buvo gal po penkiolika metų) jis buvo labai negražus: strazdanoto veido, atlėpusių ausų, netgi juokingai liesas, kažkoks ištįsęs. Jis ne tik man nepatiko, bet ir visoms klasiokėms, užtat mokėsi taip, kad stengdavomės jam kažkaip įtikti, nes norėjome kad jis leistų nusirašyti.

Kai po vasaros atostogų jau susirinkome į dešimtą klasę, kone visos žiobtelėjome iš nuostabos, pamačiusios labai pasikeitusį Karolį. Ne tik šiek tiek pagražėjusį, bet netgi kažkiek suvyriškėjusį. O kai jau buvome dvyliktokai, jo dėmesio visos tikėjomės, bet jis dažniau žvilgčiojo į dešimtokę Deimantę. Netgi pavydėjome jo šiai merginai.

O prieš pat abitūros egzaminus aš sulaukiau jo dėmesio. Nežinau, kodėl jis mane pakviesdavo į kiną, o jei bilietams neturėdavo pinigėlių, tai eidavome tiesiog pasivaikščioti.

Abitūros egzaminus abu išlaikėme labai gerais pažymiais, abu tvirtai nusprendėme tęsti mokslus aukštojoje mokykloje: jis norėjo tapti inžinieriumi, o man labai norėjosi tapti mokytoja. Tuomet buvo tokia tvarka, kad reikėjo ir stojamuosius egzaminus laikyti. Mums pasisekė. Įstojome. Kai tik turėjome laisvesnio laiko, būtinai susitikdavome. Taip tęsėsi gal net trejetą metų. Kartą atsitiko taip, kad susipykome. Tiesiog dėl kažkokio menkniekio. Aš nusprendžiau esanti nekalta, todėl pirmoji jo atsiprašyti net neketinau. Štai, jei jis tą padarytų, žinoma, atleisčiau kaipmat ir vėl viskas būtų kaip anksčiau. Deja... Ir jis, pasirodo, buvo principingas.

Negaliu sakyti, jog labai išgyvenau dėl mūsų išsiskyrimo, bet tikrai nesidžiaugiau. Kadangi veiklos turėjau užtektinai, nebuvo laiko ašaroti, savo kaltę pripažinti. Tuo labiau, kad aplink mane besisukiojančių vaikinų dar buvo ne vienas...

Nesileidžiant į detalius atpasakojimus, smulkmenas, pasakysiu tik tiek, kad kažkas man pasakė, jog Karolis vedė savo kurso draugo seserį. Tada nusprendžiau esanti laisva nuo vaikiškų įsipareigojimų jam ir netgi apsidžiaugiau tokia mūsų draugystės pabaiga.

Po beveik dviejų metų ir aš ištekėjau. Šeimoje nesijaučiau labai laiminga, bet stengiausi būti gera žmona, besirūpinančia vyru ir namų jaukumu. Dirbau man patinkantį darbą, laisvalaikio užsiėmimams daug laiko skyriau. Kadangi mano vyras buvo tikrų tikriausias namisėda, o aš atvirkščiai – nepasėda, dažnokai susipykdavome.

Kartą sutikta buvusi kurso draugė sakė buvo susitikusi Karolį. Pasigyrė turįs gerai apmokamą darbą, bet šeimoje nesijaučia laimingas. Atseit, žmonai labai trūkta tolerancijos, kai kurie abiejų charakterio bruožai tiesiog nesuderinami. Žodžiu, gyvenimu nesidžiaugė.

Praėjus gal trims metams sulaukiau netikėto skambučio. Skambino Karolis. Pasisakė kad jau išsiskyrė, kad gyvena vienas ir kad nori su manimi susitikti. Net nežinojau, kaip reaguoti į tokį pasiūlymą. Sakiau, jog nelabai įsivaizduoju, apie ką mes susitikę galėtume kalbėtis. Tada jis atvirai prisipažino, kad manęs niekada nepamiršo, kad labai gailisi mane „paleidęs iš akių“. Žodžiu, kalbėjo ir kalbėjo. Aš vis bandžiau įsiterpti į jo monologą, bet man nepavykdavo. Tik tada, kai jis jau bandė atsisveikinti, pasakiau, jog esu ištekėjusi ir tikrai neisiu į jokius pasimatymus: jei turi kokį rimtą reikalą, ateik į namus. Tas mano prisipažinimas Karolį savotiškai nustebino. Jis mat manęs, jog aš jo tebelaukianti...

Gal po kokių penketo metų netikėtai susitikome kažkokiame seminare. Tuomet aš jau buvau išsiskyrusi, o jis ... antrą kartą vedęs buvusią žmoną... Tai sužinojusi, aš pratrūkau kvatoti. Kai pabandžiau įsivaizduoti, jog po kurio laiko ir aš ištekėčiau už buvusio vyro, dar labiau įsilinksminau. Karoliui nepatiko toks mano elgesys. Sakė, tiesiog iš naujo įsimylėjo savo buvusią žmoną, kai sužinojo, jog ji be jo pagalbos sugebėjo gerokai palypėti karjeros laipteliais. Jam beliko vytis ją...

Palinkėjau jam šeimyninės laimės ir atsisveikinau. Nueidama dar pridūriau, jog būtų gerai mums šiame gyvenime daugiau nesusitikti...

Ilgai gyvenau viena. Dėl to nei džiaugiausi, nei liūdėjau – tiesiog gyvenau ir tiek. Pati sprendžiau, ką mana veikti laisvalaikiu, kur nuvažiuoti, su kuo susitikti. Negaliu sakyti, kad nenorėjau žmogaus šalia, bet kadangi jo nebuvo, tai ir buvau susitaikiusi su tuo – ką padarysi, nėra tai nėra...

Viename kolektyvo vakarėlyje ilgokai bendravome su kito skyriaus vedėju Vytautu. Ir juokavome, ir dalykiškai pasikalbėjome. Susitikę įstaigos koridoriuose pasisveikindavome, persimesdavome vienu kiti žodžiu ir tiek. Vėliau pajutau, kad aš kažkodėl netgi laukiu tokių susitikimų. Pasirodė, jog ne tik aš...

Ištekėjau. Šioje santuokoje aš tikrai esu laiminga. Net neįsivaizduoju geresnių tarpusavio santykių, bet...

...bet vėl sulaukiau Karolio skambučio. Pasisakė vėl išsiskyręs su antrą kartą vesta ta pačia moterimi, todėl vėl prisiminė mane. Aš netgi neleidau jam kalbėti. Pasakiau, kad esu laimingai ištekėjusi, su juo susitikti netrokštu, apie artimesnę draugystę, tuo labiau, santuoką su juo, net kalbos negali būti, ir atsisveikinau.

Po keleto metų sužinojau, kad Karolis vedė bene trisdešimčia metų jaunesnę buvusią savo studentę...

O dabar, štai, vėl išlindo į viešumą kaip gamtos fotografas. Jei pavyks pakeisti savo išvaizdą taip, kad jis nepažintų, gal nueisiu pasižiūrėti jo parodos. Šiek tiek įdomu, kodėl gamtos nemėgęs žmogus ėmė ją fotografuoti...

Genovaitė ŠNUROVA