Jau kurį laiką Švenčionėlių miesto bibliotekos palubėje siūbuoja įvairiausių dydžių ir formų šiaudiniai sodai. Sakoma, kad jie ima suktis tvyrant geroms žmonių mintims... O ir sodai meditatyviu sukimusi tą gerąją energiją atiduoda žmonėms.

Greičiausiai taip ir yra, nes pradėjus rinktis žmonėms į švenčionėliškių šiaudinių sodų rišėjų Marytės ir Danieliaus Martinkėnų parodos bibliotekoje atidarymą, sodai ėmė švelniai suktis...

Juk ne veltui seniau sodus kabindavo virš bendro šeimos stalo, virš kūdikio lopšio, virš jaunavedžių užstalėje, puošiant namus prieš svarbiausias šventes ir pan. „Šiaudų sodai – viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį.“, - sakoma Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade.

Vasario 18-osios (penktadienio) pavakarę Švenčionėlių miesto bibliotekoje gražus būrelis svečių vaikštinėjo užvertę galvas, besigėrėdami įvairių formų ir dydžių šiaudiniais sodais, kuriuos riša Marytė ir Danielius. Beje, Danielius buvo pirmasis jų šeimoje seniai seniai surišęs sodą. Jau daug vėliau prie jų sugrįžti panoro ir Marytė, kuri sakė berišdama sodą mintimis apkeliaujanti laiką nuo grūdelio išbėrimo į žemę iki jo tapimo auksiniu šiaudu. Ji, beje, sakė būtų labai laiminga, jeigu koks nors ūkininkas pasiūlytų 10 kvadratinių metrų javų plotelį, kurį galėtų nusipjauti ir turėti žaliavos savo sodams.

Ne viena sodų rišėja yra sakiusi, kad čia reikia tik šiaudų krūvelės, siūlo ir mokėjimo surišti mazgelį ir... kantrybės. Marytė su Danieliumi irgi panašiai juokauja: „Aštuoni sezonai mėgstamo serialo – ir štai nemaža ekspozicija“. Daug sodų rišimo paslapčių jie išmokę iš garsiųjų mūsų rajono rišėjų, iš Facebook ir Youtube. Kai kurie nukopijuoti iš pavyzdžių, kai kurie pačių sukurti, bet visi dailūs ir įdomūs. Nors Martinkėnai kuklinasi, kad jokiu būdu dar neprilygsta garsiausiems tautodailininkams sodų rišėjams, tačiau jų kruopštumas ir produktyvumas maloniai stebina.

Marytė pasakojo, kad sodas rišti pradedamas nuo vieno taško, pirmiausia surenkami keturi trikampiai, kurie paskui sudaro pirmąjį kvadratą. Toliau sodas „auginamas“ iki tam tikro dydžio, kol pasiekia didžiausią perimetrą, o po to – atvirkštine tvarka, baigiasi jis tais pačiais keturiais trikampėliais – viršūnėmis, sueinančiomis į vieną tašką. Moteris sakė dar niekaip neįkandanti šiaudinių paukščiukų, tačiau noro yra, užsispyrimo ir kantrybės pakanka, tad neabejotinai sučiulbės dar soduose ir šiaudiniai paukščiukai. O šalia sodų įdomiai atrodo ir šiaudiniai Eifelio bokšto maketai, ir Gedimino pilis.

Ji juokėsi, kad mėgstanti pakalbėti, tad pakalbėsianti ir už ramųjį Danielių. Energinga ir artistiška moteris uždegančiai pasakojo apie auksinių šiaudų ruošimą, karpymą, rišimą ir didelį norą, kad nė vienas jų sodas iš šios parodos negrįžtų pas juos, o surastų naujus namus. Greičiausiai taip ir bus. Nes pradžia buvo padaryta – nemažai sodų jau rezervuoti.

Renginio dalyviams autoriai suorganizavo loteriją, atrodo be pralaimėjimo, nes visi svečiai gavo po saugiai įpakuotą nemažą šiaudinę saulę, o vienai dalyvei atiteko pagrindinis prizas – Marytės nunerta skara. Kad ilgiau išliktų prisiminimai, Danieliaus ir Marytės dukra Vilma jiems įteikė nemažą įrėmintą koliažą su jų darbų nuotraukomis, pabrėždama, kad džiaugiasi tėvų hobiu ir kūrybiškumu.

Parodos „Šiaudinių sodų stebuklai“ atidaryme dalyvavusios ir Marytės bendradarbės papasakojo ne tik apie jos energiją nelengvame darbe, bet ir gebėjimą dailiai megzti ir kiekvieną, iš pirmo žvilgsnio atrodytų nereikalingą lūženą, paversti įdomia interjero detale ar kiemo puošmena.

Švenčionėlių miesto bibliotekos vedėja Stasė Busilienė dėkodama ir teikdama gėles šiaudinių sodų rišėjams Marytei ir Danieliui sakė, kad tai vienas iš nuoširdžiausių bibliotekoje vykusių renginių.

Irena POŽĖLIENĖ

Parodos atidaryme dalyvavo ir Marytės ir Danieliaus Martinkėnų (centre) dukra Vilma su vyru.

Autorės nuotr.