Mes turime 378 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2651
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18852
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94882
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Čemodanai

2022 m. kovo 5 d.

Neseniai mačiau paveikslą, kur pavaizduota turtingos ponios kelionė su svita. Atrodo, pati liepos mėnesio pradžia, visa žaluma tiesiog trykšta žiedais ir kvapais. Karietą traukia šeši žirgai, aukštai ant pasostės sėdi du vadeliotojai, karietos gale ir ant stogo sukrautas visas tuntas dėžių, o visą šitą turtą saugo dar du prižiūrėtojai, kurie vos ne vos išsilaiko ant jiems skirtos palaipos. Labai gražus ir dinamiškas vaizdas. Tos dėžės gražiai apkaltos ir padabintos herbais ir visokiais kitokiais ornamentais ir augaliniais motyvais, mažesnės turi po vieną, o didesnės net po dvi rankenas. Karieta – neišpasakyto grožio. Princesės, iškišusios galvas pro karietos langus, moja rankomis paveikslo žioplinėtojams. Greta dar toks labai nustebęs atsitiktinis pakeleivis, tiesa jau ne su čemodaną primenančia dėže, bet su maišu už nugaros, kuris parištas virve tarsi kokia kuprinė. Žengia žmogus savo keliais, pasiramsčiuodamas kažkur miške surasta lazda. Skurdas ir prabanga greta, dabar sakytumėm – du viename.

Neseniai skaičiau, kad valdovai ir kunigaikščiai, atsiskaitydami už visokius didelius darbus, grašius skaičiuodavo šimtais kapų. O kapa yra šešiasdešimt. Įsivaizduokim, kad už kokių rūmų pastatymą reikėjo sumokėti kokius šešis šimtus kapų grašių. Tai jau beveik šimtas kilogramų. Gautųsi nemaža dėžė tų monetų arba maišiokas. Tai kiek gi jie turėjo tų grašių? Sunku pasakyti. Tarkime, reikia atsiskaityti su kariuomene už sėkmingą žygį ir dar iškelti puotą. O ižde paskutinius grašius jau pelės skaičiuoja. Tai šiais laikais imtum paskolą, bet bankų tuomet dar nebuvo! Belieka prašyti pagalbos pas kokį turtingą giminaitį ar draugiškai nusiteikusį kunigaikštį kaimynystėje ir „įkeisti“ dalį savo teritorijos su visais miškais, ežerais, upėmis, žvėrimis ir gyventojais. Taip sidabras ir auksas visokiomis dėžėmis ir maišais keliaudavo iš vieno bajoro ar kunigaikščio pas kitą. O tos teritorijos dažniausiai taip ir nebūdavo susigrąžinamos, bet su kariuomene atsiskaitydavo iki paskutinio grašio. Antraip kitą kartą bus sunku surinkti kariūnus. O atsiskaitant su Aukso orda būdavo supilami kalnai aukso, sidabro ir brangenybių. Bent jau taip rašo to meto kronikieriai. Čia jau ne dėžėmis matuojama. Gal kokiomis svarstyklėmis sverdavo? O gal tiesiog „iš akies“ nustatydavo duoklės vertę. Dabar jau net popierinių pinigų neturime. Kažkokie skaičiukai kažkokiose „duombazėse“. Piniginėje kažkokia plastikinė kortelė voliojasi. O kur visi tie turtai pradingo? Anądien parduotuvėje prisikroviau visą „čemodaną“ prekių, prieinu prie kasos, čiupt – piniginės nėra. Juokiasi pardavėja, kaip aš skuodžiu namo. Ko aš bėgau? Piniginės? Piniginės, kurioje jau seniai pinigais nekvepia. Jei nėra galvos, tai nereikia ir skrybėlės – jei nėra pinigų, tai nereikia ir piniginės, sako skandinavų išmintis. O jei neturi pinigų, tai nereikia ir čemodano. Sėdėk ant suoliuko savo kieme ir džiaukis saulėlydžiu.

Jau vėlesniais laikais pirmųjų fotografų užfiksuoti vaizdai gerokai liūdnesni. Dūmų kamuolius spjaudantys garlaiviai, daug jaunų žmonių, kurie su medines dėžes primenančiais savadarbiais čemodanais kabinasi per laivo trapą, tikėdamiesi kaip nors pasiekti šalį, kurioje upių dugne vien auksas blizga. Jei ne auksas, tai sunkus darbas kasyklose, tačiau visi svajoja apie naują ir geresnį gyvenimą ir įsivaizduoja, kad jau esą turtingi. Ant čemodanų nesimato nei herbų, nei papuošimų, nudažyti kažkokia nuobodžia po ranka pasitaikiusia spalva. Gal kitokios nė neturėjo. Sugraibę paskutinius skatikus, žmonės nori pagauti savo laimės paukštę. Kai kurie tikrai praturtės, bet dauguma tenkinsis tuo, ką gaus, ar suluošins savo gyvenimą. Visi žvelgia su viltimi ir džiaugsmu, tačiau princesės iš paveikslo atrodo žymiai laimingesnės.

Dar buvau visai mažas vaikas, kai mano dėdė „turėjo išeiti“ į kariuomenę. Gūdus pokaris. Į nedidelį raudono kartono čemodaniuką susikrovė privalomą būsimo kareivio mantą, pamojo ranka ir įlipo į siauruką traukinį Švenčionių geležinkelio stotyje. Ne jis vienas. Tokių buvo visas pulkas, jaunų, nuliūdusių, bet viduje neprarandančių vilties sugrįžti.

Jau užaugęs ir pabaigęs mokyklą su lygiai tokiu pačiu čemodaniuku išvažiavau „į mokslus“. Su tuo pačiu čemodaniuku sugrįžau, tik jau turėjau aukštojo mokslo diplomą. Studijų laikais kai kuriems laimingiesiems pavykdavo trumpai pamatyti „netolimo draugiško“ užsienio kraštus. Pasakodavo, kad ten šitų raudono kartono čemodanų, kuriuos gamino gamykla Vilniuje prie „Halės“ turgaus, ir su žibuliu nepamatysi. Ten žmonės rengiasi gražiau, o ir jų čemodanai didesni, aplipdyti visokiomis gražiomis emblemomis. Tai tų vietų, kur tie vietiniai poilsiaudavo, ženklai. Kuo daugiau emblemų ant čemodanų, tuo guviau pribėga nešikas viešbutyje ir susirietęs bando kuo labiau įtikti. Mat, už tokį patarnavimą gaudavo kokią monetą.

Pamažu baigėsi raudonų čemodanų era. Įėjo į madą „diplomatai“. Tai sumažintas ir „sukultūrintas“ čemodano variantas. Gražūs „techno“ stiliaus apkaustai, moderni rankena, rimtas užrakinimas – kodinė spyna, kaip pas „agentą 007“. Tai buvo labai didelis deficitas. Galėjai gauti tik prekių bazėje, jeigu turėjai pažįstamą arba „protekciją“. Tai per visus tokius tarpininkus ir pažįstamus pamažu visi tapome panašūs į diplomatus ar net į valstybių prezidentus. Jie taipogi nešiodavosi panašų juodą čemodaniuką blizgančiais apkaustais, tik jame būdavo tas ypatingas raudonas mygtukas, kurio kiti neturėdavo.

Dabar parduotuvėse devynios galybės visokių čemodanų. Nuo mažiausių iki tokių didelių, kurio tikrai vienas nepakeltum. Tai tie išradėjai pritaisė prie čemodano ratukus. Vieną kraštą pakeli, o kitas ant ratukų velkasi. Išradimas ne naujas. Kai dar prieš paleidžiant Ignalinos atominę atvažiuodavo poilsiautojai iš Peterburgo, turtingesni jau tokius čemodanus turėjo. Nežinau, gal jie patys buvo sugalvoję pritaisyti ratukus, nes grįžtant atgal jų čemodanai būdavo prikimšti visokiausių sunkenybių. Jie čia išleisdavo visas savo santaupas, nes mūsuose daug ką nusipirkti buvo paprasčiau. Apie uogienes, džiovintus ir marinuotus grybus čia nekalbėsime.

Šiomis dienomis pasirodė žinių, kad čemodanas bus dar patobulintas. Ir ką gi jame dar galima patobulinti? Gal sugalvojo kokius guminius čemodanus? Juk visada kraunant čemodaną koks vienas daiktas būtinai nesutelpa. Jei būtų guminis – jokios problemos. Nusiraminkime. „Guminiai“ čemodanai seniai egzistuoja. Įsivaizduokite, kad konstruktoriai „sukryžmino“ čemodaną su šunimi! Nejuokauju. Išmanusis savivaldis čemodanas! Tai reiškia, kad jo nešti nereika – jis pats vejasi savo šeimininką, atpažįsta jį minioje. Tokio čemodano negali pamesti ar užmiršti, jis vistiek zylios aplink tave. Čemodano negali nieks pavogti, nes vagies išvaizda bus akimirksniu užfiksuota, o čemodano koordinatės bus perduotos į šeimininko išmanųjį telefoną. Yra tik vienas nepatogumas. Skrendant lėktuvu šį čemodaną reikia imtis kaip rankinį bagažą, tačiau jis yra didokas, na, sakykim senbernaro dydžio, ir netelpa į nišą ar po kėde. Tokiu atveju teks pirkti bilietą ir čemodanui. Kaip ne kaip – daiktas protingas.

Pažangesni išradėjai „sukryžmino“ čemodaną su ereliu, t.y. su dronu. Toks čemodanas šeimininkui panorėjus pats atskris į reikiamą vietą. Smulkesnės detalės neatskleidžiamos, kad konkurentai nepasinaudotų puikia idėja. O kas toliau? Čemodanas – raketa? Astronautams būtų labai patogu. Nors…

Izidorius KIMSĖNAS

 

 
Reklaminis skydelis