Laimos Laimutytės istorija

Sausio pabaigoje gavau dovanų subtiliai išleistą Laimutės Stūglienės, mūsų skaitytojams geriau žinomos Laimos Laimutytės vardu, knygą „Haiku akvarelės“. Įdomu ir tai, kad šioje knygoje haiku išversti į anglų kalbą, o tai atveria platesnes galimybes su Laimutės kūryba susipažinti platesniam skaitytojų ratui. Knygą į anglų kalbą išvertė Dovilė Maslianikienė, o santūriai iliustravo Jolanta Šisterova.

Apie haiku knygos autorė rašo: „Haiku – tai sustabdyta akimirka, slepianti savyje kokį nors paradoksą, dviprasmybę, netikėtumą, gretinantį du skirtingus dalykus, intriguojanti, įtempianti vaizduotę.“ Prisipažinsiu, nors su poezija „draugauju“ visą gyvenimą, o ir rašau eilėraščius jau senokai, bet neįsivaizduoju, kaip į tris eilutes, kur pirmoj ir paskutinėj eilutėj – po 5 skiemenis, o vidurinėj – 7, galima sutalpinti mintį, jos prasmę. Kai skaitau, viskas aišku: mintis aiški, koncentruota, bet jei reiktų parašyti... Manau, neturėčiau jokių šansų.

Nors Laimutę Stūglienę pažįstu jau ne vienerius metus, bet apie gyvenimą ir kūrybą kalbėjomės pirmą kartą.

Visi mes nenukrentame lietaus lašu ar snaige iš dangaus. Turime tėvus, senelius, prosenelius. Iš jų paveldime ne tik genus, bet ir charakterio ypatumus daugiau ar mažiau pasiimame. Pokalbis su Laimute Stūgliene prasidėjo nuo klausimo apie vaikystę, jaunystę.

- Esu gimusi Aidukų kaime, bet esu šiek tiek ir tverečėnė, nes tėvas Alfonsas buvo kilęs iš Galalaukių kaimo, o mama Jadvyga – iš Aidukų. Tėvo tėvai, mano seneliai, buvo nusprendę, kad būsimas mano tėvas bus kunigas, nes labai pamaldus buvo. Net grįžęs iš šokių visada melsdavosi. Kadangi buvo du broliai ir 4 seserys, seneliai nusprendė vieną sūnų Juozą prie ūkio palikti, o kadangi Alfonsiukas labai pamaldus, tai seneliai Feliksas ir Adelė Papšiai nusprendė, kad po gimnazijos jis eis mokytis kunigu. Bet čia įsimaišė meilė. Mano tėvelis įsimylėjo, ir įsimylėjo daug vyresnę merginą, kuri, beje, ir savo metų kavalierių turėjo, o tėvelis ateidavo ir akiplėšiškai sėdėdavo. Vieną kartą atėjęs namo pasakė, kad žada vesti. Čia diedukui trūko kantrybė, pasimirkęs vadeles, pasišaukė „jaunikį“ į pirtį ir buvo „va, tau vinčius, va, tau šliūbas“, o kai tėvo paklausė, ar stos į seminariją, šis atsakė nenorintis būti kunigu, norintis būti žmogumi. Tie žodžiai nulėmė tolesnį mano būsimo tėvo likimą. Jo tėvai neleido į gimnaziją, o į mokslus išvažiavo brolis Juozas. Tėvelis pirmiausia baigė buhalterių kursus, o vėliau – ir vairuotojų kursus. Tada vairuotojo profesija buvo, oho, kokia svarbi, ir jį atsiuntė į „Pavasario“ kolūkį. Čia ir susipažino mano tėvai. Čia ir aš gimiau. Tėvai, pamatę, kad kolūkyje prošvaisčių nedaug, persikėlė į miestą. Apsigyveno pas Kęstučio Trapiko tėvus išnuomotame kambarėlyje, manęs nepasiėmė, paliko Aidukuose pas močiutę, jau ir į mokyklą reikėjo eiti. Pradėjau lankyti mokyklą Šventoj. Mano įsitikinimu, Šventos mokykloje tada buvo žydėjimo laikotarpis. Direktorius Lazauskas, matyt, mokėjo suburti puikų kolektyvą, buvo nepaprastai geros mokytojos. Tarkim, tai, ko mane išmokė vokiečių kalbos mokytoja Jadvyga Markovskaja aštuonmetėje, atėjusi į vidurinę Švenčionyse rodžiau stebuklus. Tą patį galiu pasakyti ir apie lituanistę Marytę Jurkuvėnaitę Gaidamavičienę bei apie kitus mokytojus, - prisiminimais apie mokslo metus, praleistus Šventos mokykloje, dalinasi mano pašnekovė, o kai paklausiau, ką ji galvoja apie dabar uždaromas mažas mokyklas kaip neperspektyvias, išgirdau atsakymą:

- Viskas priklauso nuo mokytojų kolektyvo. Jei yra tikrų savo profesijos entuziastų, šitos mokyklos turėtų pasiteisinti, nes mažoj mokykloj visas dėmesys vaikui. Juk didelis skirtumas, kur 13 mokinių sėdi, o kur 30. Koks bebūtų mokytojas universalus, bet visiems dėmesio negali skirti. Dabar yra dar viena bėda – nesurenka mokytojų. Beje, ir aš turėjau problemų su tiksliaisiais mokslais, braižyba, nes tuomet Šventoj nebuvo gerų šios srities mokytojų.

- Tai aštuonmetę baigei Šventoj?

- Kai tėvai pagaliau gavo butą Švenčionyse, norėjo mane pasiimti iš Aidukų. Čia jau aš parodžiau charakterį ir pasakiau, kad nevažiuosiu, kad myliu bobutę, kad man patinka pradinių klasių mokytoja Navikienė. Tėvai iš pradžių kalbino gražiuoju, vėliau – ir piktuoju. Sako, negražu, kad vaikas nevažiuoja. Apsikabinom su bobute Stase, pradėjom abi verkt, ir likau. Aštuonmetę baigiau Šventoj. Su charakteriu merga buvau, su charakteriu buvo ir mano bobutė Stasė. Ji neleido manęs būti nei spaliuke, nei pioniere, nei komjaunuole. Į komjaunimą įstojau gal vienuoliktos klasės pradžioj, kai tėvams pasakė, kad sugadins man gyvenimą, tada leido. Beje, aš labai dėkinga esu Šventos mokytojams už toleranciją, - sako mano pašnekovė Laimutė Stūglienė.

- Kiek suprantu, labiausiai priešinosi tavo bobutė?

- Taip, nes bent keli jai svarbūs žmonės buvo nukentėję nuo represijų. Kaimynystėje gyveno tokie Saukos. Juos žiauriai vežė į Sibirą, ir būdama paauglė bobutė viską matė. Saukienė ją išmokė austi, siūti ir kitų darbų. Bobutė vėliau buvo puiki, gerai žinoma audėja. Atvažiuodavo į Aidukus ir dar du šviesūs žmonės: kunigas Kazimieras Vaičionis ir kompozitorius Julius Sinius, kurie taip pat buvo ištremti į Sibirą. Iš bobutės aplinkos išrankiojo ir ištrėmė šviesius žmones, tad neapykantos buvo daug. Diedukas Vincas turėjo šmaikštų liežuvį, sėdėdamas kūrė anekdotus. Jis net 19 kartų dėl savo šmaikštaus liežuvio buvo piršliu. Bobutė siūdavo jaunosioms suknias, o diedukas piršliavo. Beje, linksmybės su mano komjaunimu tęsėsi ir vėliau, kai baigusi Vilniaus universitetą atėjau ieškoti darbo, ir gerbiamasis Stasys Tumėnas sako: „Ko tau, vaikeli, kažkur važinėti į kaimą? Va, yra vieta Pionierių namuose, eik, dar gausi papildomai pamokų.“ Galvoju, puiku, gerai, o kai namuose pasakiau, kur gavau darbą, kilo toks triukšmas, kad oho, bet nuėjau į darbą. Vėliau dar ir dėl ėjimo į bažnyčią turėjau bėdų, iš kurių išsikapstyti padėjo ne kas kitas, o gerbiamasis Stasys Tumėnas, už ką aš jam esu dėkinga iki šiol. Paskutinis mano nuotykis šia tema buvo jau dirbant Cirkliškio technikume. Beje, toj mokymo įstaigoje išdirbau nuo 1977 iki 2021 metų. Tiesa, dabar ji vadinasi Švenčionių profesinio rengimo centru. Technikume mane norėjo į partiją įrašyti, aš ir vėl pasakiau, kad neleidžia. Visiems tai sukėlė daug juoko, o namuose sužinoję, kad man ruošiami stoti dokumentai, vėl kilo triukšmas. Ačiū Dievui, tai buvo paskutinis kartas visoj toj epopėjoj, į partiją aš taip ir neįstojau. Ačiū tuometiniam technikumo direktoriui Galvydžiui, kurio žodis padėjo tašką, ir mane paliko ramybėj.

- O kodėl pasirinkai lietuvių kalbos studijas?

- Dar besimokydama Šventoj, gal kokioj 6 ar 7 klasėj, sugalvojau savo eilėraščius pasiųsti į „Valstiečių laikraštį“ ir pasirašiau slapyvardžiu, kuriuo ir knyga išėjo – Laima Laimutytė. Ilgai nebuvo jokio atsakymo, o paskui vėl buvo nuotykis. Gauna šventos pašte laišką: Aidukų kaimas, Laimai Laimutytei. Visi suka galvas, iš kur ta asaba atsirado, nes žmonės juk visi vienas kitą puikiai pažįsta. Užėjo laiškininkė į kontorą ir sako, gal ten kas žinos. Ten tokia Milda Gaidamavičienė iš Aidukų dirbo. Gal ji žinos. Subėgusios moterys ilgai svarstė, kol galų gale nutarė atplėšti ir pasižiūrėti. Praplėšė, o ten buvo poeto Verbos recenzija ir pranešimas, kad vieną eilėraštį išspausdins. Va, čia ir išlindo yla iš maišo. Milda sako: „Čia Papšytės darbas“. O, va, nuo tėvų eilinį kartą vėl kliuvo. Sako: „Ką, tu pavardės neturi, kas tu – mergos vaikas, ko ne savo pavarde pasirašinėji!“ Taip ir gimė Laima Laimutytė. Visai gražiai rimuojasi, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Laimute, tavo kūryba prasidėjo anksti, bet tik dabar išėjo knyga.

- Taip, anksti buvo pradžia, bet aš esu ne iš tų žmonių, kuriems nuolat yra kūrybos poreikis. Aš dažnai rašydavau galima sakyti iš reikalo. Rašinių konkursuose dalyvaudavau. Konkursas vyksta, tema yra, ir aš parašysiu. O kai pradėjau mokytojauti, vedžiau literatų būrelį. Man patikdavo su jais dirbti, pamėtėdavo kūrybingų vaikų dievulis. Sakoma, yra mokytojų iš Dievo, yra mokytojų padėk, Dieve, ir yra mokytojų neduok, Dieve. Aš buvau per vidurį – padėk, Dieve. Kiekvienas konkursas įrėmintas į nuostatus, aš, kaip sakoma, visą laiką įrėminta. Ir su mokiniais dalyvaudavome įvairiuose konkursuose, o ir pati mintis pamiklini. Visada džiaugiausi savo auklėtinių sėkme, o laimėjimų buvo gražių. Tada Cirkliškyje dirbo daug įdomių pedagogų. Paminėsiu tik porą gerai visiems žinomų – Saulė Sadeckaitė ir Bronius Lazaraitis, o ir daugiau buvo iniciatyvių žmonių. Tai skatino neiškristi iš bendro veiksmo...

- Laimute, tu bet kada gali parašyti reikiama tema eilėraštį ar haiku?

- Jokių problemų. Tik reikia priežasties, o kalbant apie išspausdintą kūrybą, jos buvo ir iki šios knygos išėjimo. Kai susidomėjau haiku, tai jie yra išspausdinti Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanache „Ties spalio taku“, buvo spausdinami laikraščiuose „Šeimininkė“, „Rasos“. Jau ne vienerius metus dalyvauju haiku konkursuose „Haiku Palangai“, „Biržų haiku“, tad ne tuščioje vietoje gimė knyga „Haiku akvarelės“. Dėkinga kolegėms Dovilei Maslianikienei, išvertusiai mano haiku į anglų kalbą, ir knygą iliustravusiai Jolantai Šisterovai.

- Laimute, kaip galima į tokį trieilį sudėti taiklią mintį?

- Galima. Labai lengvai. Aš pavyzdžiui, nemoku rašyti kaip pats rašai – velibru, laisvomis eilėmis. Man viskas turi būti disciplinuota. Reikia parašyti trioletą – parašysiu, reikia haiku – parašysiu. O mintis išleisti knygą atsirado visiškai netikėtai. Kelerius metus su mokiniais dalyvavau haiku konkurse „Haiku Palangai“. Per pandemiją pradėjo reikalauti ataskaitos apie veiklą su būreliais. Su kolegėmis pradėjome svarstyti, ką čia padarius. Sakau, aš turiu mokinių haiku, jei išverstų juos į anglų kalbą anglų kalbos būrelio mokytoja o dailės būrelio mokytoja apipavidalintų, turėtumėm trijų būrelių gražų darbą. Taip ir padarėm. Svarbiausia – tai nuotolinis darbas buvo. Pasižiūrėjau, kad visai gražiai atrodo, ir su kolegių pagalba išėjo knyga „Haiku akvarelės“, - sako mano pašnekovė Laimutė Stūglienė, iš kurios sužinau, kad rašančių haiku dabar daug. Pasirodo ir šviesaus atminimo Algis Cimbolaitis haiku rašė. O konkursuose kartais dalyvauja net arti šimto autorių.

Pokalbio pertraukėlėje peržiūrim šūsnį knygų, kuriose išspausdinti ir pačios Laimutės Stūglienės ir jos moksleivių darbai. Po pertraukėlės vėl sugrįžtame prie haiku.

- Visgi, kaip gimsta haiku?

- Labai paprastai. Pavyzdžiui, einu ir matau bepražystančias tulpes. Jų žiedeliai tokie kaip šampano taurės. Ir gimsta haiku:

Vėl tulpių taurės

Pavasario šampanui.

Žydėti verta.

Viskas paprasta, - šypteli pašnekovė. Ir tęsia:

- Dalyvavau aš ne tik haiku, bet ir haigos konkurse. Ten reikia parašyti haiku ir pritaikyti fotografijai. Beje, haiku konkursuose ne tik mano mokiniai dalyvaudavo, bet ir su marčia Palangos konkurse sudalyvavom. Pasikartosiu, man reikia preteksto kurti ir aš parašysiu. Lietuvoje dabar haiku kūrybos bumas. O visko pradžia Japonijoje 16 amžiuje buvo rašoma kažkas panašaus į haiku, bet tas kūrinys vadinosi tomka ir buvo daug ilgesnis. Dabar Lietuvoje tomka rašo Aidas Marčėnas ir jam sekasi. Sutrumpinus tapo tanka. Masaoka Šiki, gyvenęs 19 amžiuje, įteisino haiku terminą. Tanka buvo 5 eilučių, haiku liko trijų. Nuo 1890 metų pasaulyje ir, žinoma, Japonijoje pradėjo dominuoti haiku – klasikinis yra ir šiuolaikiškas, laisvesnis, bet man ten nesiseka. Beje, haiku pageidautina vartoti kuo mažiau mažybinių žodžių, aš už tai dažnai gaunu kritikos. Pavyzdžiui, rudeninis haiku:

Puošiasi auksu

Orūs klevai kleveliai.

Ir bus karaliai.

Man gražu, o žodis kleveliai kliūna, pasirodo minusas. Negalima per daug tuščiažodžiauti, reikia rašyti tik esamuoju laiku. Rėmų daug, bet man patinka. Beje, yra ne tik tanka, haika, haiku, bet ir seniu. Seniu – tai trumpas anekdotas. Žinoma, apribojimai apribojimais, bet ir laisvės kūrybai turi likti. Į savo kūrybą aš žiūriu gana kritiškai, - apie kūrybą ir jos peripetijas dalinasi mintimis Laimutė Stūglienė (Laima Laimutytė).

Paskui pasišnekam ir apie tas tris papildomas raides w, q, x, atsiradusias mūsų rašyboje. Laimutės Stūglienės nuomone, tų raidžių priėmimas parodo mūsų bestuburiškumą. „Aš jokiu būdu to nebūčiau dariusi“, - sakė ji. Ir aš visiškai su Laimute sutinku, kaip ir su dar vienu pastebėjimu, kad vaikštant po Vilniaus senamiestį pasijunti lyg po Niujorką vaikščiotum. Visur tik angliški užrašai. Pakalbam ir apie Lietuvos istoriją. Čia vienbalsiai sutariam, kad po Vytauto Didžiojo nebuvo tokio valdovo, kuris galvotų pirmiausia apie tautos, valstybės gerovę.

Štai toks įdomus pokalbis su Laimute Stūgliene – Laima Laimutyte.

Ir pabaigai – ketvertas haiku iš knygos „Haiku akvarelės“, po vieną iš kiekvieno skyriaus: „Pavasario atgaiva“, „Vasaros šėlionės“, „Rudens vėsa“, „Žiemos noktiurnas“ – visi metų laikai.

***

Beržo tošėje –

Dienoraštis be datų.

Medžio paslaptis.

***

Vasaros kaitroj

Šalpusnio žiedo vėsa

Širdį ramina.

***

Dviese nesaldu.

Medus iškopinėtas.

Galime skirtis.

***

Anapus vilties

Suka atminties lizdus

Paklydę paukščiai.

Algis JAKŠTAS