Mes turime 382 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2096
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18297
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94327
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Operacija

2022 m. kovo 5 d.

Priėmimo kambary palieku batus ir paltą. Ant jų užklijuoja numeriukus. Man ant rankos užsega plastikinę apyrankę su pavarde ir kažkokiais skaičiais.

Palydi į skyrių ir iškart įveda į palatą. Palatoje šiandien esu pirmoji, todėl galiu rinktis lovą.

Po gero pusvalandžio ateina dar viena moteris. Jos vardas Katia. Ji su vyru ir vaikais iš Minsko emigravo į Lietuvą prieš pusmetį, lengvai gavo darbą. Aš nusijuokiu, jog savo šaly esu nereikalinga – persikrausčius į Klaipėdą darbo taip ir negavau. „Mūsų šalyje visi nereikalingi“, – atitaria Katia.

Kalbame nedaug, tik apie tai, kas mūsų laukia tuoj pat, ir apie karą Ukrainoje, kuris prasidėjo šįryt penktą ryto. Kažkada aš gimiau penktą ryto, - pagalvoju. Ir gimiau 24-tą, tik ne vasario.

Pirmąją į operacinę išveža ją. Mane vėl užgriūva palatos tuštuma ir neišvengiama realybė. Ir staiga suvokiu, kaip neįtikėtinai esu pavargusi nuo ligoninių, nuo šimtų tūkstančių dūrių mano kūne, ir pajaučiu tuštumą. Tokią nykią keistą bedantę tuštumą, kuri tave užklumpa tuščioje ligoninės palatoje ir labai aiškiai tavo prote suka filmuką apie kitus žmones ir apie kitą pasaulį, kuris yra likęs už šių sienų – apie gerą ir laimingą pasaulį, apie spalvas ir juoką, priklausantį ne tau.

Palatos šviesa skiriasi nuo tos šviesos, kurią gali nusipirkti už kelis šimtus eurų trims dienoms į moteriškumo išlaisvinimo seminarą ar lėktuvo bilietą į tolimą egzotišką šalį. Ši šviesa yra labai arti - ji dengia tavo kūną išsterilizuotų medvilninių marškinių pavidalu, ji tave akina, baltumu uždengdama lovas, ji tave sukausto. Net saulės spinduliai, taip laisvai prasiskverbę pro didelius langus, palatoje tampa lyg surakinti. Štai manoji šviesa, lydinti mane per visą gyvenimą. Aš jos nepasirinkau, ji mane pasirinko.

Pagaliau išveža ir mane. Su išrinktąja lova. Kažin, ar besutiksiu Katią?.. Važiuojant koridoriais jaučiuosi lyg kokiame filme. Mus seka gydytoja, kuri šiek tiek atsilieka, ir aš žinau, kodėl.

Atsiveria operacinės durys. Įranga šiek tiek prastesnė, nei rodo filmuose. Mane nukrato šiurpas. Gaunu instrukcijas, kaip įsipatoginti ant šio krėslo. Vos tik tinkamai atsigulu, iškart pririša kojas, ir jaučiu, kaip kyla panika. Ant ištiestos rankos piršto uždedamas pulso matuoklis ir per kateterį netrukus suleidžiami vaistai, nuo kurių mane pradeda pykinti. Jos trys operacinėje klega. Ties klausimu, kur gydytoja, dar mąstau, o ties atsiveriant operacinės durims ir įeinant gydytojai, dingstu.

Sąmonė pradeda grįžti, kai lova švelniai lyg aukščiausios klasės lėktuvas su patyrusia įgula nusileidžia ir sustoja į jai skirtą vietą palatoje. Girdžiu kažką sakant, jog viskas, esi po operacijos. Jaučiu, kad guliu ant šono, delnai prigludę prie veido. Jaučiu bėgant skruostais ašaras. Aš verkiu? Ne. Man skauda? Ne. Bet ašaroms tai ne kliūtis, jos nori bėgti. Jaučiu, kaip man gera, kai jos ritasi skruostu, per nosį, ir tyliai krenta ant baltų pagalvių. Tai lyg niekam nematomas kūno protestas prieš viską, ką „turėjau“ daryti gyvenime.

Šviesa negailestingai liečia veidą. Vargais negalais pajudinu pirštus ir užsitraukiu antklodę ant galvos.

Skraidau po vidines erdves. Ten irgi šviesu, bet kitaip – ten gera. Nesinori grįžti. Matau keletą šviesių būtybių kontūrų ir žinau, jog čia tie, kurie mintimis dabar su manimi. Jų nedaug, bet pakankamai.

Narkozės poveikis su kiekviena minute vis labiau sklaidosi, ir šita realybė grubiai plėšia mane atgal. Matau, kaip Katia lovoje beveik atsigavusi, jau sėdasi. Aš ją kalbinu. Iš manęs liejasi žodžiai klausimų ir atsakymų pavidalu. Man atrodo, kad kalbu rišliai ir aiškiai, bet dabar nesu tuo tikra...

Sužinau apie jos draugę, gyvenančią Kijeve, kurios mama ryte virtuvėje ant stalo surinkinėjo automatą. Mane nuramina žinojimas, kad standartai atsitraukia - moterys lygiai tokios pat drąsios ir lygiai taip pat gali ginti savo žemę nuo užpuolikų.

Atėjusi akušerė mane ragina keltis, sėstis, o aš vis neįstengiu. Mintyse galvoju, kokia tai smulkmena, palyginus su tuo, kas vyksta dabar Ukrainoje... Praėjus dar keliolikai minučių priverčiu save atsikelti. Privalau. Nes akušerei baigiasi darbo diena, ir palata vėl turi likti tuščia.

Iki kito ryto.

Silvija STATKUTĖ

 

 
Reklaminis skydelis