Karūnuotieji dėmėtųjų elnių patinai.

Štai ir baigėsi kalendorinė žiema. Nebuvo ji šalta, o ir sniego bei pūgų nebuvo per daug. Tiesa, staigus atšilimas išsiliejo potvyniais. Jau rašiau apie plačiai išsiliejusią Žeimenos upę, o ir kitos per mūsų rajoną tekančios upės vandens plukdo daug. Tiesa, reikia pripažinti, kad bent jau sniego Švenčionių rajone daugiausia likę aplink Švenčionis, o kuo toliau nuo Švenčionių, tuo sniego mažiau...

Abi paskutines žiemos savaitgalio dienas važiavau fotografuoti. Viena iš priežasčių – lyg lava plūstanti informacija apie karą Ukrainoje. Karas man visada buvo ir bus blogis, nuo kurio žmonija per visą savo egzistavimą, per tuos tūkstantmečius, nesugeba išsivaduoti. Prieš 500 metų – 1509 metais – išleistoje knygoje „Pagiriamasis žodis kvailybei“ apie karą rašoma: „Kas gali būti kvailiau, kaip dėl kažkokių priežasčių stoti į tokias rungtynes, iš kurių kiekviena šalis turi žymiai daugiau nuostolių? Apie tuos, kurie bus nukauti, neverta net kalbėti.“

Abi dienas pagrindinė fotografavimo teritorija buvo mano tėviškės kampelis – Tverečija. Čia – kaip safaris, visada sutiksi laukinių žvėrių, ir ne tik stirnų, bet jei pasiseks, gali ir briedžių sutikti, ir tauriųjų elnių būrelį pamatyti. Šitie baikštūs. Vos stabteli, tuoj skuta kiek kojos neša. Kartais vos porą kadrų spėji nuspausti. Tikra gamtos dovana buvo susitikimas su sugrįžusiom gervėm. Taip džiugiai nuskambėjo jų pasisveikinimas. Per dvi dienas gal kokias 5 poras matėme važinėdami. Vis daugiau laukuose ir gulbių giesmininkių boluoja. Jau ir žąsų pulkai suka ratus danguje ir ieško vietos, kur čia nutūpus pailsėti ir pasimaitinti.

Šiemet jau antrą kartą likimas padovanojo susitikimą su netoli Tverečiaus laisvėje gyvenančiais dėmėtaisiais elniais. Jau kelinti metai jie gyvena tose apylinkėse. Šiaip tai invazinė elnių rūšis, dažniausia auginama aptvaruose, o iš kur jie laisvėje atsirado, sunku pasakyti. Gal kažkur iš aptvaro į laisvę Baltarusijoje pabėgo. Juk Baltarusija – čia pat, kitame Dysnos upės krante. Dėmėtieji elniai – jau sulaukėję ir žmogaus bijo, žinoma, ne tiek, kiek taurieji. Beje, yra pavojus, kad šios dvi rūšys gali imti kryžmintis, o tai pavojinga dėmėtiesiems elniams, bet kol jų būrys didelis, kažkur 20-25 „štukos“, tai pavojaus tokio, matyt, nėra, nes būryje yra ir solidžių patinų, ir patelių. Keista, kai šituos gyvūnus matai aptvare, tokio azarto nejauti, kaip fotografuodamas laisvėje gyvenančius. Važiuojant tai šen, tai ten šmirinėja rudosios laputės. Matyt, ne tik pelyčių ieško, bet ir laukia progos kokį pavargusį po kelionės paukštelį nugriebti, nes jau ir žąsų laukuose nemažai...

Štai toks buvo fotografinis mano atsisveikinimas su kalendorine žiema. Žinoma, dar, ko gero, ir sniego, ir šaltuko sulauksime, bet saulutė, kaip rašė Kristijonas Donelaitis, vis labiau į aukštį kopdama budina svietą...

Algis JAKŠTAS

Gulbės giesmininkės išdidžiai kuoklinėja po buvusį kukurūzų lauką.