Kaip ,,Sakmė apie Juzą“ išgarsėjo pasaulyje?

Daugiausia rašančių ir skaitančių žmonių tauta vadinami islandai. Nedaug nuo islandų atsilieka prancūzai. Pasak Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministro Bruno Le Maire, žmonės turėtų domėtis ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio literatūra. Jei prancūzų literatūra prancūzui atveria visą pasaulį, tai užsienio literatūra jam atveria kelis pasaulius. Literatūra – būdas patekti į tuos pasaulius, kurie kitu atveju visada liktų paslaptyje.

Prancūzijoje yra begalė literatūrinių premijų. 1948 metais grupė Prancūzijos literatūros leidyklų įsteigė premiją „Už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą“. 1991 metais toji premija atiteko lietuvių rašytojui Juozui Baltušiui.

Prieš tris dešimtmečius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas „Sakmės apie Juzą“ autorių pavadino Rašytoju iš Dievo malonės. Juozo Baltušio talentu, jo sodria ir žodinga kalba, gyvu ir įtaigiu pasakojimu žavėjosi ne vien Vaikščiojančios Meilės vardu tituluojamas monsinjoras. Baltušio talento neneigė net jo oponentai. Štai Mykolas Sluckis, kurį su J. Baltušiu siejo abipusė antipatija, kalbėdamas su Sigitu Geda pareiškė, kad Baltušis yra žmogus – lapinas. Jis esąs net ne komunistas, o eseras, anarchistas ir teroristas. Būdamas mažaraštis, neįtikėtinai daug pasiekęs prigimtinio proto ir vaizduotės dėka.

Kad knyga, paveikslas, opera ar kitoks meno kūrinys išgarsėtų pasaulyje, menininko talento dažniausiai neužtenka – prireikia sėkmės. Pavyzdžiui, 1926 metais JAV muitininkai, apžiūrėję rumunų skulptoriaus Konstantino Brankušio skulptūrą „Erdvės paukštė“ nutarė, kad tai – samtis ar šaukštas maišyti uogienei, ir numetė ją prie virtuvės reikmenų. Laimei, skulptūra pateko į dailę išmanančių žmonių rankas. Šiais laikais toji skulptūra įvertinta 27,5 milijonais dolerių ir eksponuojama didžiausiuose pasaulio muziejuose. Kas padėjo išgarsėti „Sakmei apie Juzą“?

Juozo Baltušio knygos sėkmę didžia dalimi lėmė Paryžiaus VIII universiteto profesorė, žurnalo „Русская литература“ (Ruskaja literatūra) vyriausioji redaktorė Irene Sokologorsky. Ji, perskaičiusi į rusų kalbą išverstą „Sakmę apie Juzą“, papasakojo apie ją leidyklos „Alinea“ moksliniam vadovui Jacques‘ui Kolnikoff‘ui. Du stambūs verslo rykliai iškart suprato, kad toji nedidelė knygelė atneš jiems didelį pelną. Knygai išversti į prancūzų kalbą buvo pasamdyta gabi vertėja Denisė Jokos-Nunjo (Denise Yoccoz-Neugnot). Kaip nurodo humanitarinių mokslų daktarė Genovaitė Dručkutė, vertėja sugebėjo ne tik perteikti Baltušio romano kalbą ir stilių, bet ir padėjo prancūzų skaitytojams patirti jų pačių kalbos turtingumą, vaizdingumą ir grožį.

Prie knygos sėkmės prisidėjo puikiai parašyta anotacija. Joje „Sakmė apie Juzą“ pristatoma ir kaip psichologinis, ir kaip istorinis, ir kaip sakmiškas romanas. Dr. G. Dročkutės požiūriu, toks trigubas įrėminimas galėjo būti dar viena susidomėjimo lietuvių autoriaus kūriniu ir jo populiarumo priežasčių. Be abejo, romano skaitytojų skaičių padidino 1990 metais Lietuvoje vykusi istorijos pertvarka, kuri pasibaigė nepriklausomos, demokratinės respublikos paskelbimu ir Sovietų Sąjungos subyrėjimu.

1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ buvo apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger premija. „Sakmė apie Juzą“ pakartotinai Prancūzijoje išleista 1993, 2003 ir 2010 metais. 2008 m. romanas pristatytas ES šalių apžvalginiame renginyje Strasbūre.

Taip prancūzai prisiminė, kad yra tokia šalis Lituanie, įsidėmėjo, kad toje šalyje yra rašytojas Youozas Baltouchis, ir suprato, kad jo romaną „La Saga de Youza“ verta perskaityti.

Kodėl lietuviai pyksta ant Baltušio?

Poimenikos žinovai teigia, kad žmogaus siela nebūna vyresnė negu 18 metų. Gal todėl šito straipsnio autorės siela apsiverkė, pamačiusi čingischanišką kuokštą, styrintį ant anūko momenkaulio gumburo. Bjaurus kuokštas nė iš tolo nepriminė tankių, iš prigimties banguotų, daugybę kartų glostytų ir šukuotų anūko plaukų. Jauna ir karšta močiutės siela jau tiesė ranką, norėdama čiupti už to kuokšto, bet ją sulaikė senas, šaltas protas. Leido suprasti, kad tokia močiutės reakcija į dvidešimt aštuonerių metų vaikino šukuoseną sukels smagų juoką šeimoje ir taps šmaikščiu anekdotu visai giminei.

Gaila, kad gilus protas nesulaikė Juozo Baltušio, kai jis, vėžiu sergantis aštuoniasdešimtmetis senukas, „kibo į atlapus“ dvidešimt trejais metais jaunesniam Vytautui Landsbergiui. Anot Aleksandro Abišalos, tais laikais visi žinojo, kaip iš kapitalizmo padaryti socializmą, bet niekas nežinojo, kaip iš socializmo padaryti kapitalizmą. Nežinojo ir Juozas Baltušis.

Kaip prisimena signataras Nikolajus Medvedevas, Nepriklausomybės atgavimo aušroje buvo padaryta didelių klaidų, tokių kaip privatizacija ir neapgalvota restitucija. Pasak signataro, tuomet labai stokota politikų bendravimo su žmonėmis ir pernelyg pasitikėta savais šūkiais bei lozungais. Skubėta išardyti senąją valstybę, bet neskubėta kurti naujos, tikros valstybės. Pajutęs, kad Seime darosi sunku rasti bendrą kalbą, Nikolajus Medvedevas savo mandato atsisakė.

1992 metų pabaigoje iš aktyvios politikos pasitraukė jaunas, trisdešimt septynerių metų signataras Aleksandras Algirdas Abišala. 2021 metų lapkrityje šis, jau 66-erių metų Lietuvos verslininkas, verslo konsultantas, politikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, signataras teigė: „Mano patirtis jau yra tokia pasenusi, kad aš jos pritaikyti politikoje niekaip negalėčiau. Kitas dalykas, ten reikia ir energijos, ir sveikatos, ir noro, kaip sakiau, lipti draugams per galvas, o man tokio noro per beveik 30 metų neatsirado.“

Juozas Baltušis, kitaip negu A. Abišala, iš aktyvios politikos nebūtų traukęsis net šimto metų sulaukęs. Jis iki amžiaus galo kovojo už darbo liaudį. Buvo pasiturintis žmogus, galėjo ramiai gyventi, bet kovojo. Kovojo, kaip ta močiutė už gražesnę anūko šukuoseną, nors niekas to neprašė. Tuo laiku darbininkai, kolūkiečiai, tarnautojai, apsvaiginti pažadų, svajojo, kad netrukus gaus tokias algas kaip švedai ar amerikonai ir toliau gyvens už „valdišką“ aštuoniolikos kvadratinių metrų butą mokėdami 10 rublių ir 70 kapeikų per mėnesį, o už elektrą - po dvi kapeikas už kilovatvalandę. Kad iš Klaipėdos į Kauną važinės už keturis rublius, kad vogs iš mėsos kombinatų kumpius ir dešras, spekuliuos audinių kailiukais, šers savo gyvulius iš fermų parsitemptais pašarais. Jie keikė komunistus, keiksnojo bedievius mokytojus, linksėjo galvomis, girdėdami iš aukštų tribūnų sklindančius raginimus suklupdyti ant stiklo šukių raudonuosius mokyklų direktorius. Jie šoko, dainavo, giedojo, važinėjo po atlaidus. Į miestų aikštėse pastatytus ir Sąjūdžio emblemomis pažymėtus maišus jie kimšo auksinius žiedus, grandinėles, penkrublines ir, kaip Pinokis iš Karlo Kolodžio pasakos, tikėjosi, kad už kiekvieną paaukotą rublį bus keleriopai atlyginta.

1989 metų rudenį, netikėtai - lyg Pilypas iš kanapių - iššoko Juozas Baltušis ir viešai pareiškė, jog dauguma Sąjūdžio lyderių yra karjeristai, kurie rūpinasi tik savo interesais ir stumia tautą aklavietėn. Tokia J.Baltušio pozicija įžeidė tautą ir sulaukė labai aštrios Sąjūdžio lyderio V.Landsbergio kritikos televizijos laidoje „Atgimimo banga“. Darius Kuolys, kalbėdamas apie partijas, pastebėjo, kad pavargęs politinis kūnas darosi kategoriškas, piktas ir agresyvus. J.Baltušiui šis pastebėjimas tinka dvejopai: ir kaip žmogui, ir kaip atgyvenusios TSKP nariui. Tais metais vienas populiariausių Lietuvos rašytojų tapo persona non grata, Naujas neapykantos Juozui Baltušiui šuoras kilo 1990 metais balandžio 1 dieną po interviu, duoto Lietuvos televizijos rusų redakcijai. Laidos redaktoriai pokalbį su senu, ligotu, nebegalinčiu apsiginti rašytoju persiuntė Maskvai. J.Baltušis teigė, kad tai padaryta be jo žinios. Jis nesąs nepriklausomos Lietuvos priešas. Jis norėjęs pasakyti, kad iš Vakarų ateinantis tarptautinis kapitalizmas iš silpnos valstybės ištrauks ir turtą, ir protus. Juk kapitalistams svarbiausia pigi darbo jėga. Lietuviai būtų saugesni, jei nesusipriešintų su rusais. J.Baltušiui pasiaiškinti per Lietuvos televiziją nebuvo leista. Buvę ištikimi J.Baltušio skaitytojai pasmerkė jį už kitokią nei daugumos nuomonę. Jie plėšė, degino, nešė prie Baltušio namų jo knygas ir tuštinosi prie jo buto durų. Nuo jo nusisuko ir kolegos rašytojai. Iš Juozo Baltušio buvo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas. Kaip prisiminė Laimonas Noreika, J.Baltušis labai emocingai išgyveno savo pasmerkimą: „Aha, sąjūdininkas, o aš tai ne; o kai reikėjo pasirašyti raštą, smerkiantį Pasternaką, tai aš atsisakiau, – čia, aišku, ne sąjūdis. O atkovoti, kad nebūtų naikinamos kapinės – tai ne sąjūdis, o ant Tumo-Vaižganto tilto atstatyti Vaižganto bareljefai – tai ne sąjūdis, o sekretorių CK spaudimo atlaikymas – tai ne sąjūdis. O Jono Jurašo globojimas – aš dalyvavau jo vestuvėse Aušros vartuose ir išlydėjau jį į užsienį, kada kiti bijojo prie jo prieiti – tai ne sąjūdis, <...>?“

Juozas Baltušis mirė 1991 metų vasario 4 dieną. Paskutinei jo valiai – būti palaidotam Svėdasuose, šalia savo tėvo - pasipriešino Svėdasų sąjūdžio iniciatyvinė grupė (jos supratimu, neleis niekinti šventos žemės). Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Sovietas?) neleido rašytojo palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, kur laidojami Lietuvai nusipelnę asmenys. Pasak Vytauto Martinkaus, artimieji, lydėję Juozą Baltušį į paskutinę kelionę, bijojo, kad jam neatsivers Antakalnio kapinių vartai. Ačiū Dievui, atsivėrė...

1953 metais, labai panašiai kaip lietuviai, į savo (irgi Prix du Meilleur Livre Etranger premija apdovanotos) rašytojos Annos Marijos Ortese knygą ,,Neapolio kronikos“ sureagavo italai. Jie irgi nežinojo, kad privalu atskirti menininko kūrybą nuo jo politinės ir moralinės pozicijos, todėl nesuprato, kaip galima šitaip bjauriai rašyti apie pokarinį Neapolį, kuris iki karo buvo vadinamas Viduržemio jūros perlu. Vėliau italai atsipeikėjo.

Atsipeikėjo ir anglai, kurie su savo tautos didvyriu Oliveriu Kromveliu elgėsi tiesiog makabriškai. Šis politinis veikėjas, vienas įtakingiausių žmonių pasaulio istorijoje, mirė 1658 metais nuo maliarijos ir buvo garbingai palaidotas Vestminsterio abatijoje. 1661 metais, pasikeitus politikos vėjams, O.Kromvelio kūną iš Vestminsterio išmetė, nuvežė į Taiberną ir ten pakorė. Tada nukirto galvą, kūną užkasė, o ant kuolo užmautą galvą kurį laiką eksponavo aikštėje prie Vestminsterio abatijos. Po daugelio metų anglų karžygys rado ramybę Kembridže, po Sidney Sassex koledžo grindimis. Dabar Jungtinės Karalystės gyventojai gerbia Oliverio Kromvelio atminimą ir gėdijasi (bent jau taip sako) savo netolerancijos žmogui, turėjusiam kitokią nuomonę, nei buvę Anglijos karaliai ir jų pasekėjai.

Ar Juozas Baltušis išdavė savo draugą ir mokytoją?

Vykstant masiniam puolimui prieš J.Baltušį, pasklido kalbos, kad Juozas Baltušis, nesyk deklaravęs didžią meilę savo pirmam ir vieninteliam literatūros mokytojui, patarėjui ir draugui Kaziui Borutai, 1961 metais įskundė jį LKP CK ir „išrūpino jam kelialapį į Gulago salyną“.

Pirmiausia visiems reikėtų žinoti, kad Kazys Boruta – „Baltaragio malūno“, „Paketurio kelionių“, „Medinių stebuklų“ autorius, iškiliausias tarpukario Lietuvos poetas, daugelio knygų vertėjas – 1933-1934 metais kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose, o 1946-1949 metais, netyčia papuolęs į NKVD pasalą savo draugės Onos Lukauskaitės-Poškienės bute, buvo susietas su Lietuvos tautine taryba ir įkalintas Vilniaus Rasų kalėjime. Į Gulagą jis niekada nebuvo patekęs, ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos su Juozu Baltušiu nieko bendro neturi. Netyčia ar tyčia (norint labiau nuteikti žmones prieš J.Baltušį) nutylima, kad Komijoje, Intos lageriuose kalėjo ne Kazys Boruta, o jaunesnysis jo brolis, inžinierius Jonas Boruta, Telšių vyskupo Jono Borutos tėvas.

Dr. Kęstutis Raškauskas pažymi, kad intensyvi partinė veikla, radikali kūrybinė saviraiška, tremtyse patirtas skurdas, įkalinimai dažnai užaštrindavo Kaziui Borutai nuo jaunumės būdingas nerimo būsenas ir sukeldavo depresijos bangas. 1959 metų spalio 16 dieną tas didelis, stiprus, pusamžis vyras, pasižymintis asmeniniu magnetizmu, prisipažino artimiesiems, kad pateko į „neurotiko ratą“ ir sutinka gydytis ligoninėje. Regis, tas faktas tapo priežastimi Juozo Baltušio ir Kazio Borutos sankirtos, įvykusios 1961 metų sausio 21 dieną Naujojoje Akmenėje.

Tą dieną puošniuose, prieš trejetą metų pastatytuose Naujosios Akmenės kultūros rūmuose vyko literatūros vakaras-susitikimas su geriausiais Tarybų Lietuvos rašytojais. Vakaro rengėjas Juozas Baltušis į Naująją Akmenę pakvietė ir savo draugą Kazį Borutą. Pakvietė tam, kad šis pristatytų visuomenei „Baltaragio malūno“ antram leidimui parašytą įžangą. Į susitikimą atvyko rajono valdžia, būrys specialistų iš Maskvai ir Vilniui pavaldžios Akmenės cemento gamyklos. Sausakimšoje salėje sėdėjo dailiai apsirengę ir susišukavę kultūros namų ir mokyklų direktoriai, mokytojai, bibliotekininkės. Žinant, kas statė cemento gamyklą, tikėtina, kad tą vakarą salėje buvo ir „nesušukuotų“. Žiūrovai pagarbiai klausėsi rašytojų kalbų. Šurmulys kilo į tribūną įžengus Kaziu Borutai. „Baltaragio malūno“ autorius ilgokai trypčiojo, tylomis sklaidydamas popierius. Pagaliau, supratęs, kad per skubėjimą įsidėjo rankraštį, kurio rajone skaityti nederėjo, pradėjo kalbėti ekspromtu. Staiga iš salės kažkas paklausė, kur rašytojas buvo prieš dvejus metus. Kazys Boruta apsimetė nesupratęs, jog tai aliuzija į jo psichikos ligą, ir juokais atsakė, kad pjovė vyteles. Klausėjas neatstojo. Pokalbis nukrypo į „lankas“. Salė ūžė iš juoko. Susitikime dalyvavęs Vytautas Petkevičius, tuomet dar jaunas rašytojas, prisimena, kad buvo labai smagu. Jo supratimu, Kazio Borutos kalba velniškai patiko publikai. Savąja kalba buvo patenkintas ir Kazys Boruta. Bet, kaip sakoma, katei - džiaugsmas, pelei - verksmas. Per pertrauką, Kaziui Borutai ir Vytautui Petkevičiui besidalijant maloniais įspūdžiais, prie jų pripuolė iš įsiūčio perbalęs vakaro vedėjas Juozas Baltušis. Jis ėmė barti Borutą. Anot V. Petkevičiaus, nenutylėjo ir K. Boruta. Jis išvadino J. Baltušį skystu šūdu ir dvi klases baigusiu teoretiku. Paskui, pareiškęs, kad Baltušis – rašeiva, kuris taškosi apšilusiose balutėse, gaudo šeškus ir juodina kaimą, aprašinėdamas durnelius samdinius bei patologiškai gobšius buožes, Boruta trenkė durimis ir išėjo iš salės. Žinant apie dvigubą cemento gamyklos pavaldumą ir ypatingą Naujosios Akmenės saugą, galima spėti, kad apie incidentą po kelių minučių buvo žinoma ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje.

Dramos tęsinį V.Petkevičius stebėjo Vilniuje. Ir ne tik stebėjo. Po to, kai „Jaunimo gretų“ vyr. redaktorius Jonas Lapašinskas pavadino jį skundiku, pranešusiu Centro komitetui apie įvykį Naujojoje Akmenėje, Vytautas Petkevičius, jo paties žodžiais tariant, nuėjo į atitinkamą įstaigą, išsiaiškino, kad skundą rašė J. Baltušis ir patikrino jo parašą. (Kokia buvo ta „atitinkama įstaiga“, kurioje lankėsi V. Petkevičius? Kodėl pradedančiam rašytojui buvo leista tikrinti Vlado Niunkos, LKP CK sekretoriaus propagandai ir agitacijai, korespondenciją?) Juozas Baltušis, paklaustas apie skundą, nė nesigynė. Jis aiškino, kad rašė ne skundą, o tarnybinį pranešimą. Kritiką dėl „Baltaragio malūno“ jis pateikęs, remdamasis G Zimano recenzija, rašyta 1945 metais. Žinojęs, kad tais metais buvo griežtai nubausti cenzoriai, leidę tą knygą spausdinti, o knyga buvusi konfiskuota ir uždaryta į spec. fondus, knygos autorius, pasak J. Baltušio, į draugo Zimano kritiką neatsižvelgęs ir per šešiolika metų jo nurodymų neįvykdęs.

Pasiaiškinimą dėl nuotykio Naujojoje Akmenėje rašė ir Kazys Boruta. Prie paaiškinimo jis pridėjo kelių rašytojų atsiliepimus ir pažymėjimą apie savo sveikatos būklę. Pripažino kritiką dėl „Baltaragio malūno“, bet perrašinėti knygos pagal visokių Glavlito sarų, libių ir bencionų nurodymus nė nesirengė. Su Juozu Baltušiu Kazys Boruta greit susitaikė, bet jo – Piemenų karaliaus ir Dvi klases baigusio teoretiko – autoriteto nepripažino ir jo nebijojo: žinojo, kad anas nėra pavojingiausia Sovietijos gyvatė.

1965 metų kovo 9 dieną, iškentęs tris vėžio operacijas, Kazys Boruta mirė. Tais metais jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

Kaip reitinguojamos gyvatės?

Prieš šimtą metų Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas, visuomenės veikėjas Matas Šalčius knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“ rašė: „Netoli Jezdo užtikau didžiausią gyvatyną Irane. Tai buvo plati dauba tarp dviejų kalnagūbrių, kupstuota ir priaugusi nedidelių krūmelių, panašių į mūsų mažuosius žilvitėlius. Šios daubos kupstai buvo išrausioti mažų peliukių urveliais. Peliukės maitinosi tais krūmeliais, o peliukėmis – pilkosios smėlio gyvatės. Tų gyvačių čia buvo tiek daug, kad jų palankiu oru buvo galima rasti ant kiekvieno kupsto. Jos paprastai guli įsikasusios į smėlį, tik viena galva kyšo. Jas labai sunku atskirti nuo smėlio, todėl jos labai pavojingos, nes jų gylis mirštamas. Šioje gyvačių viešpatystėje niekuomet nepamatysi žmogaus ar gyvulio.“

Jezdo provincija Irane užima beveik 76 km². Tos provincijos unikalią daubą – gyvatyną Dievulis kūrė tūkstančius metų. Bolševikai TSRS (valstybę - gyvatyną), užimančią 22,4 mln. kvadratinių kilometrų, sukūrė per septyniasdešimt metų. Toje valstybėje nuodingos ir labai pavojingos angys išplitusios nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos jūros ir dar toliau. Rusų rašytoja Darja Doncova jas vadina saugumiečiais. Saugumiečiai tarnauja valdžiažmogiams. Juos labai sunku pastebėti minioje. Dažniausiai jie vilki pilkais kostiumais. Vaikšto pėsti, važinėja nenaujais lengvaisiais automobiliais arba viešuoju transportu. Pastumti įžūlių vaikėzų, pasitraukia arčiau troleibuso durų. Su regztelėmis rankoje stovi eilėse prie duonos ar kopūstų. Mandagiai atsako pašnekinti ar ko nors paklausti. Tik pažvelgęs į akis tiems savo „pašnekovams“, sustingsti, nes pamatai jose ledinį šaltį.

Istorijos mokslų daktaras Marius Ėmužis to meto situaciją nusako taip: „Visi bijojo visų ne tik dėl tankaus KGB agentų, bet ir tankaus jų pėstininkų – skundikų –tinklo“. Pasak istorikės Ingos Petravičiūtės, 1945 metų sausio 1 dieną LSSR NKVD aparate buvo 4965 etatai. 1963 etatus užėmė iš Sovietų Sąjungos atsiųsti darbuotojai. Sovietinių represinių struktūrų veiklai vadovavo specialius ar aukštuosius čekistinius parengimus turintys karininkai: Josifas Bartašiūnas, Fridis Krastinis, Aleksandras Guzevičius, Dmitrijus Jefimovas, Eduardas Kisminas, Alfonsas Randakevičius, SSRS NKVD–NKGB įgaliotiniai: generolas majoras Dmitrijus Rodionovas, generolas majoras Ivanas Tkačenka, majoras Aleksiejus Sokolovas ir kt.

Arvydas Anušauskas nurodo, kad pačioje sovietinės reokupacijos pradžioje, per 1944 m. antrąjį pusmetį Lietuva buvo apraizgyta kalėjimų, areštinių, kolonijų, lagerių tinklu. Lietuvoje NKVD ir NKGB įkalintiems žmonėms sudarytos sąlygos buvo baisios net palyginus su Sovietų Sąjungos kalėjimais. Lietuvos kalėjimai sudarė tik mažą visų sovietinių kalėjimų dalį, bet čia mirdavo, žūdavo ar būdavo nukankinama santykinai daugiausia žmonių: 1945 m. visos Sovietų Sąjungos kalėjimuose mirė 6834 kaliniai, o visoje Lietuvoje – 490 kalinių. Epidemijos, psichinės ligos, savižudybės tapo gana įprastos.

Kazys Boruta į NKVD pasalą, įrengtą Onos Lukauskaitės-Poškienės bute, pateko atsitiktinai, būdamas neblaivus – bent jau taip jis pats aiškino. Kalėjime atsidūrė dėl to, kad žinojo apie Lietuvos Tautinę Tarybą, bet Saugumui nepranešė. Pagal vyraujančią nuomonę, (kol kas neįrodyta kitaip), LTT įkūrėjus – Joną Noreiką, Oną Lukauskaitę-Poškienę, Stasį Gorodecką – išdavė tragiško likimo mokytoja ir poetė Valerija Valsiūnienė.

Juozas Baltušis, kitaip nei Kazys Boruta, girtas po enkavedistų saugomus butus nesišlaistė. Tuo metu jis turėjo apsčiai savų bėdų. Po Monikos Mironaitės dėdės, kunigo, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono arešto Baltušių šeima pateko į tremtinių sąrašus. Nuo tremties juos išgelbėjo Antanas Sniečkus. Tuo pirmojo LKP CK sekretoriaus malonės Baltušių šeimai baigėsi, bet Juozas Baltušis iki savo amžiaus galo liko A.Sniečkui dėkingas, idealizavo ir kone dievino jį, nors niekad nesulaukė pasiūlymo užimti aukštesnes pareigas, nebuvo kviečiamas į faktiškojo Lietuvos valdovo organizuojamas medžiokles, žvejybas ir puotas.

Kazys Boruta Alberto Juozėno kagėbistu nelaikė. Ir paprasta peliuke nelaikė. Seniai, 1932 metais, buvo pastebėjęs, kad jis – labai talentinga peliukė. Pats jam vardą pavardę buvo suteikęs – Juozu Baltušiu pavadinęs. Mėgo jį, nors šiek tiek niekino. Niekino už bandymą prisiplakti prie valdžios, už atsidavimą komunistams. Kagėbistų – tikrų gyvačių – Kazys Boruta buvo prisižiūrėjęs 1946-1949 metais, sėdėdamas Rasų kalėjime.

Jei Kazys Boruta šiandien būtų gyvas, pasakytų, kad, pristatydami Juozą Baltušį, kaip visagalį kagėbistą, didžiai apsirinkame, nes juo, kaip Aleksandru Matrosovu, pridengiame ambrazūrą, už kurios slėpėsi (slepiasi?) galingas LSSR NKVD-NKGB aparatas, darniai bendradarbiavęs su LSSR Liaudies komisarų taryba bei Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biuru. O ten viešpatavusios gyvatės buvo tokios didelės, kad paprasti žmoneliai jų neminėdavo arba, kaip burtininkai iš „Hario Poterio“, ištardavo: „Tas, Kurio Vardo Nevalia Minėti“.

Kur žmogaus vieta istorinio laiko tėkmėje?

2021 metais Le Prix du Meilleur Livre Étranger premija apdovanotos Guzel Jachinos knygos herojaus Jakobo Bacho gimtinę, gražiąją vokiečių koloniją Gnadentalį, suniokojo Spalio revoliucija ir Pilietinis karas. Jakobas, 32 metų mokytojas, po baisios socialinės traumos neteko kalbos, bet jis ir toliau bendravo su savo mokiniais ir įvaikiais. Raštu ir piktogramomis mokytojas pasakojo istorijas ir sekė pasakas. Istorinį laiką Jakobas Bachas aiškino piešiniais. Lyg istorinio laiko tėkmę jis vaizdavo Volgos upę, lyg žemuoges ant smilgos vėrė metus: „Bado metai“, „Neregėto derliaus metai“, „Blogų nuojautų metai“, „Pabėgimo metai“...

G. Jachinos herojus Jakobas Bachas turi daug bendro su Juozo Baltušio sakmės herojumi Juza. Tiek vienas, tiek kitas izoliuojasi nuo visuomenės po socialinių traumų. Nei vienam, nei kitam nepavyksta išlikti nuošalėje, nes galimybės izoliuotis visuomenėje beveik nėra. Panašus ir laikotarpis, kuriame gyvena abiejų romanų herojai. Tik G. Jachinos vaizduojama istorinio laiko tėkmė – grėsminga ir nenuspėjama lyg didingoji Volga. Tuo tarpu, ošianti, trenkianti, čerškanti, žleganti, staugianti, dundanti, žiburiais plyksčiojanti Juozo Baltušio vaizduojama istorinio laiko juosta panaši į nematomą traukinį, nematomais bėgiais skriejantį virš Kairabalės.

Tik kelintąjį kartą skaitant tuos du romanus pastebi, kad istorinio laiko juosta, kurią vaizduoja G. Jachina, geriau matoma, aiškesnė už tą, kurią vaizduoja Juozas Baltušis. Iš pradžių, rodos, viskas gerai ir J. Baltušio vaizduojamoje: caro valdžia – kaizerinė valdžia – Lietuvos Valstybės Tarybos valdžia – bolševikų valdžia – krikščionių demokratų valdžia – valstiečių liaudininkų valdžia – tautininkų (Smetonos) valdžia... Tik gerai įsiskaitęs į Juzos žodžius („Nebeatmeni? Caras kai griuvo? Vokiečiai kai bėgo? Bolševikai traukėsi?“) suvoki, ko nepasakė Juozas Baltušis. Nepasakė, kur po nepavykusio bandymo užgrobti Lietuvą dingo bolševikai – Sovietų Sąjungos avangardas Lietuvoje. Nepasakė ar negalėjo pasakyti, kad, Lietuvos komunistams pasitraukus į pogrindį, greta oficialiosios istorinio laiko juostos buvo nutiestas kitas kelias – paslaptingas lyg Vaiduoklių tiltas Luizianoje. Tuo keliu lyg vaiduokliai per Ačafalajos pelkes traukė tūkstančiai komunistų ir komjaunuolių, troškusių tapti valdžiažmogiais. Gerai išmokslinti, puikiai instruktuoti, sklandžiai kalbantys, aiškiai dėstantys mintis pogrindininkai kartkartėmis įšokdavo į kaimus ir miestus, kur, lyg peliukės Mato Šalčiaus aprašytoje dauboje prie Jezdo, vargo darbo žmonės. Labai vargo – tai ir Antanas Terleckas patvirtino. Komunistai ir komjaunuoliai ieškodavo talentingų „peliukų“: rašančių eilėraščius ir romanus, dainuojančių, grojančių, piešiančių, šokančių ir pan. Jie prisistatydavo kaip kovotojai už darbo žmonių teises, organizuodavo darbininkų ir valstiečių streikus, kurstydavo juos reikalauti didesnių atlyginimų, pakelti jų gaminamų produktų kainas, panaikinti skolas ir mokesčius. Tuo pačiu, naiviems klausytojams aiškindavo, kokia bloga, nedemokratiška ir fašistuojanti Smetonos valdžia. Svarbiausia – „fašistuojanti“.

Sovietai puikiai suprato, kad 1919 metais Lietuva nuo Rusijos invazijos apsigynė tik įsikišus vokiečiams ir lenkams. Puikios žvalgybos dėka žinojo, kad ir dvidešimčiai metų praėjus, be kitų šalių pagalbos Lietuva neapsigins. 1939 metų pabaigoje Lietuvos prijungimui prie Sovietų Sąjungos buvo pasiruošta. Po Ribentropo ir Molotovo pakto išaiškinta Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu. Po Vilniaus grąžinimo Lietuvai nutraukti bet kokie jos saitai su Lenkija. Visame Baltijos šalių pasienyje ir jų teritorijose sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai. Perimti valdžią iš nepriklausomos Lietuvos valstybės ir įtvirtinti Tarybų valdžią buvo pasiruošę nacionaliniai kadrai: Juozas Bartašiūnas, Feliksas Bieliauskas, Alfonsas Gailevičius, Mečislovas Gedvilas, Juozas Grigalavičius, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Fridis Krastinis, Michalina Meškauskienė, Matas Mickis, Vladas Niunka, Povilas Pakarklis, Justas Paleckis, Kazys Preikšas, Povilas Rotomskis, Eusiejus Rozauskas, Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas ir kt.

Baisiausiu kolaborantu vadinamo Juozo Baltušio valdančiųjų sąrašuose nėra, Gal jis buvo tarp tų, kurie palaikė Maskvos statytinius? Gal buvo tarp penkiolikos tūkstančių komjaunuolių ir dviejų tūkstančių komunistų – nors ne tokių žymių kaip išvardintieji? Aišku, kad buvo, juk jis bandė išsiaiškinti, kokia žmogaus vieta istorinio laiko tėkmėje.

Juozas Baltušis, kaip ir kiti Le Prix du Meilleur Livre Étranger premija apdovanotųjų knygų autoriai, pasižymėjo gebėjimu kelti gyvybiškai svarbius klausimus. Skaudžiausias klausimas, kurį jis kėlė gyvenimo pabaigoje, yra toks: „Kaip reikėjo gyventi?“. Jis buvo įtikėjęs ir įtikintas, kad gyveno blogai: „Ne taip reikėjo man gyventi, ne taip reikėjo tvarkytis…“ Smerkusių, kaltinusių Juozą Baltušį, teigusių, kad jis gyveno ne taip, kaip reikėjo, Lietuvoje buvo nemažai. Ar buvo tokių, kurie pasakytų, kaip reikėjo gyventi. Nebuvo. Ir per trisdešimt metų neatsirado. Atsakymą į tą klausimą norėtų išgirsti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žmonės, todėl jo ieško naujieji mokslai: moralės filosofija, praktinė etika, praktinė psichologija, politinė psichologija, organizacinė psichologija, sisteminė vektorinė psichologija, moralinė psichologija, meilės psichologija, minkštosios galios teorija, galios perėjimo teorija ir kt. Gal suras...

Stasė BUČIUVIENĖ