Mūsų bėdų priežastis šiame gyvenime esame mes patys. Mes matome pasekmes, bet nenorime matyti priežasčių, tiksliau, mūsų ego sistemos, mūsų pažiūrų ir įsitikinimų sistemos, kurios mus valdo, nenori to matyti, neleidžia. Sąmoningumas, apie kurį tiek daug kalbama ir mažai praktikuojamas, yra gebėjimas būti šią akimirką, be mąstymo, be kontroliavimo, visiško priėmimo. Sąmoningoje būsenoje pyktis, baimės neįmanomi. Kas trukdo būti sąmoningesniam? Triukšmai, tai yra mintys, kurias sukuria ego sistema. Mirties baimė yra sėkla, iš kurios kyla visos kitos baimės. Nuo pat gimimo esame mokomi, kad mirtis yra kažkas baisaus. Bet iš tikrųjų, kas yra mirtis? Ją galima pavadinti kitaip – nežinomybe. Taigi mes bijome nežinomybės, visur ir visame kame. Nugalėti aukščio baimę, kitų nuomonės baimę, baimę pasirodyti kvailam, ne tokiu, kokį norėtų matyti kiti, ir tūkstančius kitų baimių, reiškia įveikti tik pasekmes, bet priežastis, nežinomybės baimė, sėkla, iš kurios vėl ir vėl išaugs kitos baimės, taip ir liks nepaliesta.

Jėzus pamokslavo: „.. sakau jums: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia ir persekioja...“

Kitas: „Neteisk, kad nebūtum teisiamas, nes kokiu teismu teisi, tokiu ir būsi teisiamas, o kokiu saiku matuosi, tokiu ir tau bus atseikėta“. Daugybė žmonių kartoja šiuos žodžius, bet ar jie taip gyvena, klausimas. Mirties baimė, gali būti gydanti, jei tu ją priimi, arba, tiksliau, nesusitapatini su ja, arba ji gali paversti tavo gyvenimą pragaru. Kol žmogus nesąmoningas, kol jis nesiekia dalykų suvokimo, jį visada valdys pyktis, susierzinimas, baimės. Mintys, ego sistemos kuriami triukšmai, visais įmanomais būdais atitolina mus nuo tikrosios prigimties suvokimo, nuo tikrųjų visų mūsų bėdų priežasčių. Žmonės gyvena, žiūrėdami tik į save, nepastebėdami savo kaimyno tol, kol į namus neateina bėda. Žmonių pasaulis yra paskendęs egocentrizme, vartotojiškume, vengiant bet kokių bandymų ką nors suvokti, vis labiau tolstant nuo priežasčių paieškos ir pašalinimo savyje, žmonės vis giliau grimzta į nesibaigiančius kaltinimus visko ir visų. Gėris ar blogis ateina pas mus tik dėl to, kad kreipiamės į vieną ar kitą. Žmogus niekada neras harmonijos, ramybės, jei ką nors kaltins, smerks, kalbės neigiamomis temomis. Negalima gyventi gėryje, tuo pat metu naudojant blogį .

Mūsų gyvenimas, mūsų vaikų gyvenimas yra tik kiekvieno iš mūsų rankose. Žmogus yra uragano centras. Aplink prasineša veiksmai, jausmai, emocijos, bet uragano centre – tyla. Jei šį centrą rasite savyje, atrasite ramybę arba bent jau pažinsite ir kaskart į jį sugrįšite. Norint gyventi šviesoje, reikia tapti tos šviesos šaltiniu. Norint matyti aplink meilę, reikia tapti meilės šaltiniu.

Ramybės jums.

Slava ZELEV