Kasmet, kai baigiantis žiemai iš po sniego pasimato pirmi pievų lopai, suprantame nemalonią tiesą: artėja ne tik pavasaris, bet ir laikas, kurį teisėtai galima vadinti pievų gaisrų vajumi. Teisėtai taip jis vadintinas todėl, kad ši atavistinė, lietuviams visai nebūdinga „priemonė“ tebėra gyvybinga ir akivaizdi.

Būtų naudinga pažvelgti į mūsų protėvių evoliuciją lydėjusią ugnį ir jos naudojimą. Suprantu, kad tai – istorikų reikalas, tačiau neturiu vilties, kad kam nors iš jų toks tyrimas pasirodys svarbus. Beje, kažkuri tokio tyrimo dalis turėtų būti skirta ugniai, kaip gamtos nukariavimo priemonei – bent jau mūsų krašte žemė iš miškų jos pagalba būdavo „atkovojama“. Lydiminė žemdirbystė, kai būdavo išdeginami dideli miškų plotai, ne visada turėjo tik tokią paskirtį; vėlyvaisiais viduramžiais miškus degindavo ir, sakykime, sukurdami būsimos pramogos vietą – kalbame apie išdegintus miškų plotus, į kuriuos po keleto metų, jau ėmus kilti pirmiems želdiniams, rinkdavosi daugiausiai žvėrių. Medžioklė tose vietose būdavo sėkmingiausia.

Pievų deginimas trečiajame pasaulyje ir šiandien kultivuojamas bei turintis tinkamą paaiškinimą (taip „atnaujinamos“ ganyklos), yra pats agresyviausias biologinės įvairovės naikinimo įrankis. Žinant, kad taip išdega milijonai hektarų pievų, krūmynų ir miškų, galima tik įsivaizduoti nuolat besikartojančių tokių „atnaujinimų“ pasekmes. Prieš porą metų Australijoje siautusiuose gaisruose pražuvo didžioji dalis retųjų augalų ir gyvūnų. Niekur kitur jų nėra, todėl gali būti, kad kai kurios rūšys prarastos negrįžtamai. Žinoma, kai kuriuose pasaulio kraštuose šį atavistinį veiksmą galima bandyti aiškinti būtinybe išmaitinti vis gausėjančią žmonių populiaciją. Gamtai toks paaiškinimas yra bereikšmis, nes naikinimas bet kuo ir bet kaip, taip pat ir ugnimi, yra pavojingas ir atgrasus veiksmas.

Tačiau pievos kiekvieną pavasarį dega ir Lietuvoje! Sunku įsivaizduoti mūsų pilietį, gaunantį išmokas, aprūpintą ir neturintį jokio poreikio didinti „ganyklų“ plotą, padegantį gyvybe knibždančią pievą. Padegėjas retai kada veikia atvirai ir deklaruoja savo „priemones“ – tą jis daro tyliai, paslapčia, todėl negalima sakyti, kad apie savo „aplinkotvarkos“ priemones ir jų galimas pasekmes nieko nežino. Skaudu, kad pievą padegti dažnai siunčiami vaikai ir paaugliai.

Taigi niekas negali pasakyti, kodėl tą daro – degina pievą. Tikėtina, kad daugelis taip slepia savo aplaidumą – štai pernai gavo išmokas už „ekologišką šienavimą“, bet nieko nepadarė. Taigi dabar viską sutvarkys, laukai bus iki pat žemės! Gali būti, kad yra dar tikinčių, jog taip galima patręšti pievas? Tačiau patręšti kuo? Pelenais? Jie gali tik keisti dirvos terpę, mažinti rūgštingumą, ne daugiau.

Pievų gaisrų prasmė abejotina, jų paaiškinti ir pateisinti neįmanoma. O koks jų poveikis biologinei įvairovei? Galiu patvirtinti, kad nė viena mokslo įstaiga nėra to tyrusi ir atsakyti negali. Tačiau net ir be specialių tyrimų žinoma, kad viename kvadratiniame metre dirvono gyvena 100-300 sliekų, milijonai bestuburių dirvodarininkų (įvairių vabzdžių, erkučių), kurie per gaisrą žūsta. Žemės paviršiuje sudega visos pernai pabertos augalų sėklos, apdega žolinių augalų daigai ir medeliai, krūmai. Maža to, jau randamos pradėtos didžiųjų ančių dėtys, tikrai atvesti pilkųjų kiškių jaunikliai, neršti per laukus keliauja pievinės varlės. Ugnis juos pražudys visus!

Prieš keletą metų Vilniaus rajone, netoli Dūkštos upelio aukštupio, vaikščiojau po išdegintą plotą, mintijau piktas mintis ir radau tai, ko geriau būčiau niekada nematęs. Apdegusio, kančiose žuvusio ežio vaizdas liko atminty, jo negaliu panaikinti. „Tokį reikėtų kasdien rodyti tiems padegėjams!“ – pagalvojau tada. Dabar galvoju taip pat.

Pasaulyje ir taip pakanka kvailų įvykių ir sprendimų. Kodėl taip turime elgtis su savo aplinka, ugnimi naikinti visa, kas gyva? Sakykime tą vieni kitiems, perspėkime, pasakokime mokyklose, vaikų darželiuose, namuose. Būkime pilietiški – apie tai praneškime policijai. Juk tai taip paprasta – paskambinti telefonu 112. Visai tai – mums patiems, gamtai ir toms gyvybėms, kurios pačios negali apsiginti.

Selemonas PALTANAVIČIUS