Kai prieš porą savaičių Švenčionių verslo centre kalbėjausi su bitininku, verslininku Aleksandru Pupkevičiumi ir pokalbio metu jo paklausiau apie naujienas, išgirdau atsakymą: „Atvažiuok, pamatysi.“ Kadangi Aleksandrą, daug važinėjantį verslo reikalais, vietoje ne taip lengva surasti, tad prieš važiuodamas pasiskambinu. Vos įvažiavusį į kiemą pasitinka du garsiai lodami taksiukai. Žinoma, tas lojimas daugiau prevencinio pobūdžio, nes vos ištiesi ranką paglostyti, tuoj uodegytės ima vizgėti... Pasveikinu Marytę Pupkevičienę ir Irutę Minajevą, dirbančias vaško perdirbimo ceche, su Tarptautine moters diena ir einu ieškoti Aleksandro. Teko šiek tiek palaukti, kol jis baigė kalbėti telefonu. Tokių skambučių, į kuriuos būtina atsiliepti, per mūsų pokalbio laiką buvo bent dešimt ir ne tik iš Lietuvos, bet ir Lenkijos.

- Aleksandrai, kada tavo namuose suskamba pirmi telefono skambučiai?

- Gali ir penktą ryto suskambėti, - šyptelėjęs sako Aleksandras. – Nei mano darbas, nei miegas – nenormuoti, kaip, beje, ir kitų šeimos narių. Kai sukiesi savo versle, nėra kada skaičiuoja darbo valandų, o dirbant su bitėmis, o dar ir kai papildomas verslas atsiranda, situacija diktuoja, kiek tu ir ką turi daryti.

- Ar daugiau atsakomybės dabar savo versle, ar kai tarnavai pasienyje?

- Ten buvo kitokia atsakomybė. Buvo tarnybos valandos, o čia, kaip jau minėjau, darbo laiką diktuoja konkreti situacija, o ir atsakomybė didesnė, nes atsakai už žmonių gerovę, už verslo partnerius. Visą laiką turi matyti, prognozuoti situaciją ne tik versle, bet ir politikoje. Viskas taip tampriai surišta.

- Žiemą bitelės neskraido. Ar gali bitininkai šiek tiek atsipalaiduoti?

- Bitininkus galima suskirstyti į tris kategorijas: savaitgalio ir švenčių bitininkus, bitininkus mėgėjus ir bitininkus profesionalus, kuriems bitynas yra verslas, o ten, kur yra verslas, galioja visiškai kitokios taisyklės. Tada atsipalaidavimui nėra laiko. Faktiškai, vos vienas sezonas baigėsi, turi ruoštis kitam. Privalai tiksliai pagal mėnesius susidėlioti būtinus darbus, ką ir kada darysi. Jei sėdėsi atsipūtęs žiemą, rezultatas medunešio pabaigoje gali būti liūdnas. Juolab, kad ir dabar vyksta ir vaško perdirbimo, ir rėmelių tvarkymo, ir vaško plokštelių darbai. Medunešio sezonas labai trumpas. Mūsų klimato zonoj – 2-3 mėnesiai, ir tie mėnesiai turi išmaitinti visus metus. Nepasiruoši rimtai, daug prarasi. Tada teks atidėti investicijas, pirkimus.

- Aleksandrai, kiekvieną kartą kai atvažiuoju pas jus, vis randu kažką naujo. Vis nerimstate?

- Kitaip ir būti negali. Veikla vyksta ne tik čia. Svarbu ieškoti kontaktų, partnerių. Štai šiandien Tadas sugrįžta iš Turkijos. Ten buvo parodoj. Tadas dabar daugiausia eksporto-importo srityje dirba. Mes visi kaip tos bitės dirbame, ir ne tik mes su Maryte ir sūnumis Tadu, Tomu ir Karoliu, bet ir samdome žmones. Jau senokai dirba Irutė, kurios darbu esam labai patenkinti. Pritapo ir jaunas vaikinas Silvestras. Per žiemos atostogas buvo du studentai iš Lenkijos Davidas ir Ana. Dirbo prie vaško plokštelių gamybos. Turėjom labai daug užsakymų, dirbom dviem pamainom. Vasarą, per patį darbų įkarštį, pas mus dirba virš 20 žmonių. Jau susitarėme, kad vasarą iš tos mokyklos Lenkijoje pas mus dirbs viena mergaitė virėja, nes kai intensyvus darbas, vienas iš pagrindinių sėkmės garantų – geras maistas. Bendradarbiavimas vyksta ne tik su tuo Lenkijos technikumu, bet pasirašėm sutartį ir su Švenčionių PRC. O tai, manau, bus naudinga ne tik mums, bet ir tų mokyklų bendradarbiavimui. Vasarą tikrai turėsime vėl daug dirbančių. Kartais pagalvojame, kad gal jau ir bendrabutį reikėtų statyti.

- O koks buvo praeitas medunešio sezonas bitininkams Pupkevičiams?

- Geras. Susirinkom virš 250 tonų medaus. Prisimenu, kiek emocijų buvo, kai kažkada pusę tonos medaus susirinkom. Įsivaizduokit, pusę tonos! Taip gražiai skambėjo. Aš taip didžiavausi savimi. Dabar, kai tai jau verslas, galvoji kiek kitaip, - sako mano pašnekovas.

- Aleksandrai, aš vis tiek sunkiai įsivaizduoju, kaip bitės gali tiek medaus sunešti. Tegul bičių šeimų ir virš tūkstančio...

- Ir čia yra profesionalaus požiūrio į bitininkavimą rezultatas. Svarbu nukreipti bičių energiją teisinga linkme, kad bitės tik medų neštų ir neužsiiminėtų nereikalingais dalykais, kad joms nerūpėtų spietimasis. Nes pasiruošimas spietimuisi, pats spietimasis, šeimos sumažėjimas iš bičių atima du trečdalius sezono. Turi nuolat stebėti, užsiimti selekcija, o jei šeima išsispietė, reikia ją išformuoti. Tai visa seka procesų, kuriuos tu privalai kontroliuoti ir valdyti. Per 2021 metų medunešį pas mus neišsispietė nė viena šeima iš 1500, o 2020-aisiais išsispietė šešios. Teko išformuoti tas šeimas.

- Ar pas Pupkevičius vis dar tęsiasi statybos?

- Tęsiasi. Jau stovi pastatas, kuriame bus pirminio medaus apdorojimo gamykla. Kam to reikia? Ogi tam, kad iš skirtingų avilių išsuktas medus galutiniame rezultate įgautų vienodą konsistenciją. To pageidauja užsakovai. Jiems reikia, kad pateikiamas medus būtų vienodas. Bus daromi botiniai ir kitokie tyrimai. Medus bus atrenkamas pagal rūšis ir vienodinamas huminizatoriais. Reikės ir savo laboratoriją turėti, ir samdyti laborantus. Manau, surasime. Jaunų biologų yra. Tai jau būtų ne medaus žaliava, o medaus produkcija. Jau kita pardavimo kaina.

- Aleksandrai, tūlas pilietis, matydamas jūsų darbo rezultatus, sakytų: „Ir kam čia į tuos seminarus, konferencijas važinėti?“. O kaip yra iš tiesų?

- Ir jis bus neteisus, nes visa tai būtinai reikalinga. Kol tu nejauti pasaulio pulso, esi žmogus iš Adutiškio, pilnai patenkintas tuo, ką turi, nes keičiasi technologijos, keičiasi veislės. Pasaulis per porą metų kardinaliai pasikeičia. Dabar kartais pagalvoju, kad reikia inžinieriaus, kuris užsiiminėtų technika, įranga. Reikėtų ir elektriko. Logistiką kol kas dar patys ištempiam. Kalbant apie statomus objektus, tai jų dar tikrai bus...

- Pats dabar daugiausia laiko skiri vadybai. Ar po bityną tenka pasižvalgyti?

- Pavasarį į bityną važiuojam visi, o kai sezonas įsivažiuoja, Tomas su Karoliu lieka bityne, Tadas eksporto-importo srityje dirba, o man lieka administracija ir vadyba. Patikėkit, ratas žmonių, su kuriais tenka bendrauti, - didelis, ir jis plečiasi. Štai ir vaškuoles ar vaško plokšteles daugiausia gaminame ne Lietuvos rinkai. Kiekvienam darome individualiai. Žmogus atveža vašką, o mes padarome jam produktą.

- Aleksandrai, užduosiu naivų klausimą: ar kovo mėnesį galima prognozuoti, koks bus medunešis?

- Žinoma, kad negali prognozuoti. Gali ir privalai ruoštis rimtai būsimam medunešiui, bet prognozuoti, koks jis bus, negali. Viskas priklauso nuo jos didenybės gamtos malonės. Pernai medunešio sezonas buvo banguotas, bet tu privalai būti pasiruošęs įvairiems netikėtumams. Pas mus daugiausia darbų rugpjūtį, kai ir medų reikia, kaip sakoma, kopinėti, ir bites ruošti žiemojimui. Dvi savaitės būna juodos. Gamta nepratęs tau laiko, per kurį turi susitvarkyti. Medunešio sezonas gali būti labai trumpas, kaip pernai, kai didžiojoj Lietuvos daly jis pasibaigė liepos pradžioje. Viskas išdžiuvo. Pas mus jis truko ilgiau. Čia ir žemės drėgnesnės, ir grikių turėjom. Lietuvoj toliau grikių nesėja. Būtų nusikaltimas geras žemes grikiais užteršti, bet yra terminai, kada turi bites paruošti žiemai, ir tą turi daryti.

- Aleksandrai, dabar jūsų įmonėje tokie tempai, kad gal reikėtų pagalvoti ir apie biuro patalpas?

- Kai statysim ketvirtą pastatą, padarysim darbinį ofisą, kad namai būtų namai, o darbo vieta – darbo vieta. Taip yra pas bičiulius Lenkijoje. Visada lankydamasis pas bitininkus užsienyje, stengiuosi po kruopelytę patirties ir į savo namus atsinešti. Lipdai iš tų patirčių savotišką veiklos korį. Visur yra ko pasimokyti. Aš visada mielai dalinuosi patirtimi. Svarbiausia, kad žmogus norėtų tas naujoves ir patirtį priimti.

- Aleksandrai, Jūsų bityne – apie 1500 šeimų. Ar yra dar didesnis bitynas Lietuvoj?

- Nežinau. Mes su niekuo nelenktyniaujam. Tikrai neturiu tikslo būti pirmas. Nematau lenktyniavime prasmės. Tai, ką mes darom, mums tinka, patinka. Tą darom su noru, su meile, o tai svarbiausia. Veiklos turim per akis, ir skaičiuoti, kas kiek turi bičių šeimų, nėra nei noro, nei tikslo. Juk reikia laiko domėtis naujovėmis, galvoti apie modernizavimą. Net ir apie bitę, kurią žmonės tyrinėja tūkstančius metų, vis sužinai kažką naujo. Planuojam dar du naujus pastatus pastatyti. Taip kad planų yra. Čia panašiai kaip ilgų nuotolių bėgikas – turi bėgti pastoviu tempu, - baigdamas mūsų pokalbį sako Aleksandras Pupkevičius.

Vėliau išeiname pasižiūrėti po jau baigiamus įrenginėti ir įrengtus naujus pastatus. Sustojame ir prie naujam pastatui paruoštų pamatų. Atsisveikindamas palinkiu Aleksandrui ir toliau ieškoti optimaliausių sprendimų, plečiant ir vystant ne tik bityno, bet ir kitas veiklas.

Algis JAKŠTAS

Viktorija Ustinavičiūtė padeda ruošti rėmelius.

Marytė Pupkevičienė ir Irutė Minajeva kovo 8-ąją dirbo prie vaško perdirbimo linijos.