Gal prieš porą metų ankstyvą rudens rytą fotografuodamas pamėgtose Švenčionių aukštumos vietose, važiuodamas link Kirkučių kaimo, pamačiau įspūdingą reginį – iš rūko link mano automobilio neskubėdamas ėjo plačiaragis gyvūnas. Greitai sumečiau, kad tai nei briedis, nei elnias, bet savo įspūdingumu nenusileidžiantis aptvare besiganantis naminis galvijas. Vėliau ir veislę sužinojau – hailendų. Tąkart fotografavau pro pravirą automobilio langą. Kas ten žino, kokios mintys galvoje sukasi tam raguotam padarui... Dabar, po apsilankymo pas tų galvijų šeimininką Ramūną Bubnį, žinau, kad hailendų veislės galvijai – geriečiai. Žinoma, į aptvarą, kur jie ganosi, lįsti nepatartina, nes ir nuo elektros piemens gali iškrovą gauti, o fotografuoti galima be baimės. Bet apie viską iš eilės.

Po to ne kartą rytais mačiau besiganančius raguotus gražuolius ir vis magėjo sužinoti, kam gi priklauso ši įspūdingai atrodanti banda. Koordinates padėjo gauti Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas šiame krašte Albertas Sekonas. Susiderinęs laiką, važiuoju pasikalbėti apie ūkininkavimą su Ramūnu Bubniu. Kelelis iki atokios Ramūno Bubnio sodybos – vos su keturiais vedamais automobiliu dabar įveikiamas. Pradžioje Ramūnas Bubnys kviečia iš arčiau susipažinti su jo auginamais galvijais. Pasirodo, jau ne tik hailendų, bet ir šarolė bei mišrūnai jau ganosi aptvaruose, kurie žiemai persikelia arčiau sodybos. Nors tiek hailendų, tiek šarolė veislės galvijai – atsparūs ir šalčiui, ir sniegui, bet, va, šerti reikia, todėl patogiausia, kai visos bandos yra arčiau sodybos. Beje, kaip pokalbio metu sužinojau, yra įregistruotos net keturios bandos: viena priklauso Ramūnui, kita – žmonai, trečia – vyresniajam sūnui Dominykui, ketvirta – dukrai, o štai jaunėlis sūnus Jonas kol kas savo bandos neturi. Bet grįžkime prie pažinties su įspūdingai atrodančios galvijų bandos šeimininkais. Nešini miltų puskibiriu įėjome į aptvarą, ir Ramūnas Bubnys pašaukė augintinius. Matant, kaip artėja dideliais ragais pasipuošę galiūnai, buvo šiek tiek nejauku, bet vėliau, kai gali paliesti drėgną galiūno snukutį, pasidaro gera. Ramūnas paaiškino, kad bandoje taip pat viešpatauja hierarchija – kol nepasisotino stipriausias, kiti prie vaišių stalo turi būti budrūs.

Grįžę į sodybą pavasarinės saulutės atokaitoje, besiklausydami vyturėlių čirenimo ir gervių klykavimo, kalbėjomės su Ramūnu Bubniu apie svajones, kurios kartais ima ir išsipildo.

- Ramūnai, pats esi kaunietis, kas tave atviliojo į šią nuostabią, bet atokią vietą Švenčionių aukštumoje, dviejų rajonų – Švenčionių ir Ignalinos – sandūroje?

- Taip, ši vieta, kur dabar esame, yra Ignalinos rajono teritorijoje, o didžioji dalis laukų yra Švenčionių rajono teritorijoje. O kaip aš čia atsiradau? Vaikystėje turėjau svajonę, beje, kai čia atsikėliau, man buvo 30 metų, tai buvau jaunas ir vaikystės svajonių nepamiršęs, taigi svajojau turėti sodybą su nemažai žemės, kur būtų galimybė ūkininkauti. Ir pasitaikė skelbimas, kad buvo galima įsigyti nedidelį žemės sklypą su nuosavu ežeriuku. Įsigijau tuos 25 hektarus žemės ir va šitą, dabar dar ledu padengtą, ežeriuką. Taip, aš esu užaugęs Kaune, bet esu baigęs Veterinarijos akademiją, tad galima rasti sąlyčio taškų su tuo, ką dabar darau. Atlikau praktiką gyvulininkystės fermose, su galvijais buvau susidūręs, bet apie ūkininkavimą negalvojau, tiesiog norėjau turėti ramų gamtos kampelį ir tiek. O ir situacija Lietuvos žemės ūkyje iki stojimo į ES buvo apverktina. Po to, kai Lietuva įstojo į ES, kiek kitaip pradėjau žiūrėti į ūkininkavimo perspektyvas. Pabandžiau atsargiai užsiimti kaimo turizmu. Porą metų bandžiau daryti intensyviai, paskui dar iš inercijos porą metų, kol galų gale padėjau turizmo versle tašką.

- O kaip galvijai atsirado?

- Irgi labai atsargiai pradėjau. Pirmai pradžiai įsigijau 4 hailendų veislės galvijus. Mano buvęs grupiokas tuomet buvo Mėsinių galvijų asociacijos direktorius, kuris man ir papasakojo apie šią įdomią į Lietuvą atkeliavusią veislę. Kai aš studijavau, Lietuvoje jos dar nebuvo. Ji atsirado kažkur apie 2000-uosius. Po metų, pamatęs, kad su tais mano keturiais hailendais viskas gerai, įsigijau dar dvidešimt. Ir banda pradėjo didėti.

- Ramūnai, kadangi esu išaugęs kaime ir žinau, kiek šieno ir ganiavos reikia galvijams, suprantu, kad tų 25 turimų hektarų jau greitai buvo maža?

- Jūs teisus. Vienam sutartiniam gyvuliui reikia 1 ha žemės. Čia jau buvo sunkiau, nes daug žemės jau buvo išimta, bet pavyko išsiplėst iki 150 hektarų. Man tiek ir užtenka. Ekonomiškai irgi viskas gerai. Ūkininkaujame visa šeimyna. Aš, žmona Jolanta, sūnus Dominykas ir dukra Simona turime savo bandas. Jos atskirtos. Pas sūnų – šarolė veislė, pas mane liko hailendai, o pas žmoną ir dukrą daugiausia mišrūnai. Pas sūnų – 30 gyvuliukų, pas žmoną – 8, pas dukrą – 10, o pas mane jau gal 35, nes prieauglio yra.

- Vaikystės svajonė ūkininkauti buvo tavo, o kaip reagavo žmona?

- Dėl sodybos buvo absoliutus pritarimas, o dėl ūkininkavimo šeima tai nukenčia. Nes vasarą aš faktiškai visą laiką čia, tik porai savaičių sūnus paleidžia mus pailsėti. Žiema – lengvas metas. Atvažiuoju, prišeriu ir ramu. Svarbu, kad žiemą nebūtų veršiavimosi, o vasarą reikia ir pašarus paruošti. Patikėkit, jų reikia nemažai, gerokai virš 1000 ritinių. Darausi įvairaus pašaro. Turiu techniką, tad darau šieno, šienainio ir grūdainio. Šeima man neleidžia galvijų į mėsos kombinatą priduoti, sako, kad kelionė jiems bus stresas. Savo reikmėms kokį vieną paskerdžiam. Šitą leidžia... – sako mano pašnekovas.

- Ramūnai, o kokia ekonominė nauda iš jūsų galvijų auginimo? Juk vienaip ar kitaip darbas turi atsipirkti.

- Dažniausiai parduodu veislei, o buliukus, nors man tai nėra naudinga, tiems, kurie paaugina ir po to skerdžia. Taip lyg ir ant širdies ramiau...

- Ramūnai, darbo, ypač vasarą, turi daug, bet gal tai kompensuoja buvimas tokiame nuostabiame gamtos kampelyje?

- Žinote, ir darbas, kai jis mielas, nėra kažkoks lažas. Juk malonu matyti nušienautą lauką, besiganančią bandą, o svarbiausia, pats esi sau šeimininkas. Būna, žinoma, ir įvairių situacijų, kai iš aptvaro pabėga gyvuliai ar susižeidžia. Kažkiek praverčia ir įgyta profesija, bet geriausias mokytojas – praktika. Šios veislės, kurias auginame, yra atsparios ne tik šalčiui, bet ir ligoms. Žinoma, yra jau senesnių karvių, su kuriom ir problemų atsiranda, bet nieko, susitvarkom, - sako mano pašnekovas Ramūnas Bubnys.

- Keturi iš penkių šeimos narių turit po bandą, o kaip darbus pasiskirstot?

- Didžiąją dalį darbų aš nudirbu, bet visi moka darbus. Net ir žmona moka su traktoriumi važiuoti. Labiausiai man padeda vyresnysis sūnus Dominykas, nors ir jaunėlis Jonas, nors ir ne ūkininkaujantis, mielai padeda. O laisvos minutės tokios nuostabios gamtos apsuptyje kompensuoja visus nuovargius.

- Nors laukuose dar boluoja sniegas, bet iki darbymečio pradžios jau netoli?

- Jau netoli darbų pradžia. 10 hektarų sėju, o visa kita – pievos, kurias irgi kas 5 metus atnaujinu.

- Ramūnai, o kaip iš vasaros ganyklų gyvuliai atkeliauja į žiemojimo vietą ir atvirkščiai?

- Labai lengvai. Turiu priekabą gyvuliams vežti. Telpa 8-10 gyvuliukų. Jie yra įpratę ir be jokio streso sueina. Kiek spyriojasi tie, kurie nevažiavę – jaunikliai, bet motina įeina ir jauniklis iš paskos. Jokios problemos nėra. Vienos dienos darbas nuvežti į vasaros plotus ir vienos parsivežt.

- Ar su plėšrūnais – vilkais ir lūšimis – nekyla rūpesčių?

- Jei ateitų, būtų blogai. Tikrai kokį veršelį nugvelbtų. Jei aš sugebu mažylį pagauti suženklinimui, tai ir vilkas pagautų. Esu gavęs paramą prevencinių priemonių taikymui vilkų gyvūnams daromai žalai. Aptvarai stipresni. Tiesa, kai būna pasnigta, vilkų pėdas kartais matau, bet pavienio, o ne gaujos. Gal šitas kol kas ir gelbsti.

- Ar lieka laiko pomėgiams?

- Gražios gamtos ieškoti nereikia. Ji čia pat. Turiu medžiotojo bilietą, bet nemedžioju ir jokiam būreliui nepriklausau. Savo reikmėm žuvies galiu legaliai pasigauti savo ežerėlyje. Pagrindinės žuvys – lydekos ir lynai. Stengiuosi po kokį pusvalandį pasportuoti.

- Ramūnai, turi jau nemažą patirtį auginant šituos galvijus. Ką patartum norinčiam pradėti juos auginti?

- Priklauso nuo to, ar žmogus nori vien iš to gyventi, ar nori tik prisidurti iš galvijų auginimo. Jei nori išgyventi, tai ne tiek ir mažai reikia. Minimum turi būti 50 hektarų žemės, kad galėtum auginti apie 50 galvijų. Žinoma, reikia turėti technikos pašarams paruošti, nors žinau pavyzdžių, kai žmonės pašarus perka. Svarbiausia, reikia kantrybės, - baigiantis mūsų pokalbiui sako mano pašnekovas ūkininkas Ramūnas Bubnys, žmogus iš Kauno didmiesčio, vaikystės svajonę įgyvendinęs Švenčionių aukštumoje. Čia – jo sodyba, ežerėlis ir su meile auginami galvijai.

Algis JAKŠTAS