Mes turime 288 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2729
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12916
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88946
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kaip žvairys filosofu tapo

2022 m. kovo 19 d.

Atbėgo kiškis į sodą obelaičių žievės pagraužti. Kad išsižiojo, kad grybštelėjo, skausmas ligi uodegėlės galiuko nusmelkė. Tada vargšelis prisiminė, jog namuose paliko dantų protezą.

„Ak, ta žmonelė! Ak, ta išsiblaškėlė! Apie ką ji mąsto, kad vyru nesirūpina? – tarsi liūtas mintyse riaumojo kiškis. - Matė, kad į darbą skubu. Maišelį į rankas kaip kokiam ubagui įbruko: netinginiauk, parnešk žievės! Juk viduržiemis, vaikams vitaminų trūksta. Bepigu jai... Sėdi šilumoj kiškučius apsikabinusi ir laukia, kol vyras skanėstų parūpins. Kitose šeimose kiškienės galvas suka, kaip prasimaitinti. Aha! Maišelį įbruko, o svarbiausio įrankio neįdėjo! Vėplų vėpla! Kaip į kitas kiškienes nepasižvalgysi?“

Apsidairė nelaimingas žvairys ir nustėro: už nugaros tupėjo iš paskos atstraksėjusi baltapūkė kiškutė… Tai ne ta ragana, kuri protezo nepadavė, o Širdies Paguoda! Prilipo ji prie žvairio kaip Karusė prie Juzos. Kas kad į dukras tiktų, bet nuo jo, pliktelėjusio kiškio, akių nenuleidžia, laukia, kol jis žievės grybštels. O jis negali…

Rodos, žemė po kojomis tuoj prasivers. Žvairys greitai sumoja, ką daryti:

-Mieloji, tokios bjaurios žievės kaip gyvas neragavau! Grybštelėjau ir paspringau. Gal nubėgtum į parduotuvę, mineralinio atneštum? O aš paieškočiau sultingesnės žievės. Tau ir sau…

- Gerai! - nė nemirktelėjusi sutiko Širdies Paguoda.

Jai nustraksėjus į miško parduotuvę, žvairys ėmė svarstyti, ką čia padarius, kad baltapūkė jo bedantės burnos nepamatytų… Kaip čia tos žievės paskabius? Žiūri –daržinės durys atviros. Nušuoliavo, įsmuko vidun: dalgis! Atsivilko jį prie obelaitės, šoktelėjo ant pusnies, kad pamosavo! Šakelės tik krenta, tik krenta. Paskutiniu užsimojimu – brūkšt per obelaitės liemenį – žievės per plaštaką! šiek tiek padailino – nuostabi širdelė Širdies Paguodai, puiki dovana Valentino dienos proga!

Dalgį į daržinę nubogino ir sugrįžęs šakelių į maišelį prikimšo. Kur buvus, kur nebuvus ir Širdies Paguoda parstraksėjo.

- Čia tau, brangioji, - iškaito kiškis. - Valentino dienos proga…

- Dėkoju… - švelniai ištarė Širdies Paguoda ir, laukdama bučinio, pažvelgė tiesiai į akis. - O čia tau – tyro kaip mano meilė mineralinio vandens butelis…

Pasikeitę suvenyrais, abu nurūko į pamiškę. Palydėjęs Širdies Paguodą, žvairys dėl viso pikto sumėtė pėdas. Sumėtęs, pasileido namo. Bėga ir šnekasi pats su savimi: „Tiek to, nebarsiu žmonos. Gal ir aš ne auksinis. Be to, nepatogu rietenas kelti per Valentino dieną“.

- Motin! – šaukia žvairys įbėgęs vidun. - Šventės proga – puokštelė pačių skaniausių šakelių! O čia – vaikučiams!

- O kas kelnių kišenėje pūpso?! – susidomėjo kiškienė.

Kiškis nebeištvėrė:

- Kas pūpso, kas pūpso?! Kad kišenėje pūpso, tai matai, o kad burnoje nėra protezo, vėpla, tau nerūpi! Nemanyk, kad pinigai pūpso! Meilės eleksyras visai šeimynai! - taukštelėjo mineralinio butelį ant stalo.

Žmona net nukaito iš laimės:

- Ir aš tavęs neužmiršau... Su „Fairy“ dantų pasta protezą nublizginau, nublizginusi ant palangės padžioviau!

- Ant palangės žinai ką padžiauk! – pykčio banga užspaudė kiškiui amą ir aštrus dieglys nudiegė širdį.

Kai atkuto žvairys, pajuto įgijęs filosofo galios:

- Palangės tam ir yra, kad ant jų kiškienė ką nors blizgantį padėtų…

Garsiai pasakęs, tyliai pagalvojo: „Kodėl aš pirmiausiai žiūriu į visų kiškyčių ir kiškienių kojas, o mano žmona – į kišenę?“

Laima LAIMUTYTĖ

 

 
Reklaminis skydelis