Ne vien dėl to, kad siaučia ligos, bet ir todėl, kad piniginė tuštoka, teko apriboti keliones. Vis tiek norisi kažkur išvykti iš namų, pamatyti kažką dar nematyto arba prisiminti kažkada lankytas vietoves.

Dvi vasaras važinėjau po tolimesnes Lietuvos vietoves, aplankiau kai kurias buvusias mokslo drauges, o prieš keletą dienų užklydau ir į nedidelę Rytų Aukštaitijos gyvenvietę, šalia kurios prabėgo mano vaikystė. Net susigraudinau prisiminusi netoliese gyvenusius žmones, pamačiusi krūmais užžėlusius basomis kojelėmis išvaikščiotus takelius, kai kurių sodybviečių vietose įžiūrėjusi tik aplaužytus jazminų ir alyvų krūmus bei apsamanojusius buvusių pastatų pamatų akmenis. Buvo gyvenimai ir nebėra...

Akyse teberegėjau vaikystėje labai didelį įspūdį palikusį vaizdą, kurio niekada gyvenime nepamiršau. Mano tėvų, o ir dar keleto kitų kaimynų trobos buvo pastatytos aplink, kaip man tada atrodė, didelį kalną (kai dabar žiūriu į tą „kalną“, tai jis – tik nelabai aukšta kalvelė). Ant to mano vaikystės kalno irgi buvo sodyba. Joje gyveno viena labai įspūdingo stoto moteris. Aš savo tėvų namo kieme tupėdavau (tuomet man buvo gal kokie 4-5 metai) ir nė nekrusteldama žiūrėdavau į tą moterį. Ji man atrodė kažkokia nežemiška: aukšta, stambi, nejudri, niekada nepaliekanti savo namų ir nieko į juos nekviečianti. Žiemą ji būdavo apsirengusi beveik žemę siekiančius avikailio kailinius, juos susijuosusi stora virve, ant galvos užsidėjusi ausinę kepurę. Vasarą segėdavo keletą sijonų vienu metu. Jie irgi buvo iki žemės, platūs. Prie vieno sijono juosmens visada būdavo prisegtas didžiulis raktų ryšulys. Jei moters nesimato, bet girdisi raktų tilindžiavimas, vadinasi toji moteris vaikšto po savo sodybos teritoriją.

Ant to kalno nebuvo jokio šulinio, todėl toji „kalno moteris“ (taip ją vadino mano tėvai ir kiti kaimynai) vandens pasisemti ateidavo iš pakalnėje esančio šulinio. Aš buvau per maža, kad galėčiau suprasti, bet suaugusieji kalbėjo, jog ta moteris turinti kažkokios šėtoniškos jėgos: net vieną kibirą vandens užnešti į tą kalną – ne kiekvienam įveikiama užduotis, o ji lengvai užnešdavo du kibirus iš karto. Vyrai į ją žiūrėdami netgi juokaudavo, kad jei ji turėtų daugiau rankų, tai dar daugiau vandens vienu metu parsineštų.

„Kalno moteris“ pati viena pasipjaudavo kiaulę, pati sutvarkydavo skerdieną, pati gydydavo auginamus gyvulius, bet bene labiausiai visus stebino tuo, kad ji lengvai susitvarkydavo su nieko prie savęs neprisileidžiančiu eržilu.

Kartais toji moteris valandų valandas tiesiog stovėdavo ant kalno ir žiūrėdavo į horizontą. Jei tuomet būdavo vasara, vėjas jos sijonus plaikstydavo, o jei žiema – su tais ilgais kailiniais apsirengusi ji atrodydavo lyg statula be postamento.

Suprantama, suaugusieji, įpratę prie jos elgesio ir keistenybių, be to, užsiėmę savo darbais, paskendę rūpesčiuose, nekreipė dėmesio į tą moterį, o man tai buvo savotiška atrakcija, nes daugiau nelabai turėjau kuo užsiimti.

Žinojau, kad moteris pati viena ir bulves pasisodina, ir nusikasa, ir prisišienauja, ir susitvarko išdžiovintą šieną, ir netgi nedidelę pirtelę pati susirentė.

Tiesa, dar nepaminėjau, kad mano stebima moteris rūkė pypkę, niekada (netgi labai karštą vasaros dieną) į lauką neišėjo be kokio nors galvos apdangalo, valgydavo tik tai, ką pati užsiaugindavo: daržoves, vištieną, kiaulieną, kiaušinius, pieno produktus. Iš parduotuvės kažkas jai atveždavo tik druskos.

Galbūt jos namuose nebuvo jokio šviesos šaltinio (elektra tikrai iki jos nebuvo atvesta netgi tada, kai visi aplinkiniai ją jau turėjo), nes niekada niekas nėra matęs jos languose jokio žiburėlio.

Suaugusieji gal ir žinojo ar bent numanė jos amžių, o man ji buvo nenuspėjamo amžiaus: gali sakyti, kad jai keturiasdešimt, bet lygiai taip pat gali sakyti, kad ir šimtas metų.

Aš jau buvau ūgtelėjusi, kai „kalno moteris“ kai kuriems darbams jau pasikviesdavo pakalnėje gyvenusius vyrus. Žinoma, taip būdavo labai retai. Bene dažniausiai ji kviesdavo artimiausią mūsų kaimyną Levuką. Gal dėl to, kad jis buvo senbernis, gyveno tik su motina, o gal ir kokių kitokių priežasčių buvo.

Man labai būdavo juokinga žiūrėti į juos, jei pamatydavau stovinčius šalia vienas kito, nes, kaip jau pasakojau, moteris buvo įspūdingo stoto, o Levukas – liesutis, gunktelėjęs, apie 20 cm už ją mažesnis, su tik paausiuose užsilikusiais žilais plaukais.

Užtat kai mano tėvai ir kaimynai sužinojo, jog „kalno moteris“ veda Levuką (tikrai taip ir kalbėjo – ne Levukas ją veda, o ji), svarstymų ir spėliojimų buvo iki valiai. Ir anekdotines situacijas kaimynai kūrė, ir netgi spėliojo, kuriam iš jų protas pasimaišė, bet vestuvės įvyko...

Po kurio laiko kažkas išsiaiškino, kad „kalno moteris“ taip padarė sąmoningai: kai Levukas ateidavo pas ją padirbėti, reikėdavo atsiskaityti už darbą, o tapęs sutuoktiniu, dirbs nemokamai...

Tuo, žinoma, keistenybės nesibaigė... Jaunamarte tapusi moteris nepanoro jokio „medaus mėnesio“, jokios romantikos, jokių glamonių ar bučinių. Netgi nakvoti jos vyras turėdavo pareiti pas motiną. Valgyti irgi. Žodžiu, Levuko gyvenimas tepasikeitė tuo, kad jis jau dirbo ne pas „kalno moterį“, o pas žmoną...

Aš pati nemačiau, bet tėvai pasakojo, kad kartą žiemos metu jau beveik su patamsėliu Levukas leidosi nuo kalno namo, slystelėjo, griuvo ir susilaužė koją. Gal nelaimėlis kažkaip prisišaukė žmoną, gal ji pati pamatė, tai, sako, atėjo iki jo, pakėlė nuo žemės, apsikabino per liemenį, pasikišo po pažastim ir taip užnešė į kalną: Levuko kojos ir galva juokingai tabalavo...

Teisingai darote, jei negalvojate, kad žmona vyrą savo namuose slaugė. Nieko panašaus. Gal koją ir kažkuo aptvarstė, gal nors aprišo, o tada ištraukė iš ūkio pastatėlio roges, įsodino į jas Levuką ir pati už ienų paėmusi nuvežė jį pas mamą. Ten „krovinį“ įnešė į vidų (sako, kad tai buvo vienintelis kartais, kai ji apsilankė vyro namuose), tada vėl pati įsikinkė į roges ir užtempė jas į kalną.

Žinantieji vėliau pasakojo, kad Levukui jokia pagalba nebuvo suteikta. Koja, žinoma, sugijo, bet kažkaip kreivai, todėl jam buvo labai sunku vaikščioti. Kadangi beveik nepaeinantis žmogus – jau nebe darbininkas, tai jis ir liko pas motiną...

Netgi dabar, kai jums pasakoju šitą istoriją, šiurpuliukai per kūną bėgioja. Aš tikrai labai bijojau šitos moters. Nežinau, kaip būtų buvę, jei man būtų reikėję pas ją nueiti arba ji pas mus būtų atėjusi...

Gal geriau nebūčiau prisiminusi šios istorijos. Vėl nemiegosiu keletą naktų...

Genovaitė ŠNUROVA