2012-ieji – Maironio metai

Jonas Mačiulis – Maironis gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną (pagal senąjį kalendorių spalio 25 d.) Raseinių rajone, Pasandravio dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėviškė – netoliese esantys Bernotai. Šiame kaime prabėgo jo vaikystė, į čia grįždavo aplankyti artimųjų, atgauti jėgų.

 

Poeto vaikystė

Žemaitijos žaliosios kalvos... Jos Maironiui atstojo kalnus. Jų kontūrai iškildavo horizonte – toje pusėje, į kur laukais vingiavo Dubysos link upelis Luknė. Mokslo ir vėlesniais metais, parvažiavęs į tėviškę atostogų, Maironis mėgdavo pėsčias nueiti penkiolika dvidešimt kilometrų, kad pasigrožėtų gimtosiomis apylinkėmis. Luknėje dažnai maudydavosi. Prisimindavo, kaip vaikystėje kartais visi su šeimyna nuvažiuodavo arkliais maudytis į Dubysą. Paprastai tai darydavo po sunkių darbų: mėšlavežio, šienapjūtės, rugiapjūtės. Kai mokėsi gimnazijoje, namo parvažiavęs, padarė ąžuolinį kubiliuką ir įkasė į Luknės upelio krantą. Ten, prie šaltinio, ateidavo praustis ir mokytis. Dabar žmonės tą Luknės vietą vadina Maironio šaltinėliu.

Labiausiai poetas tėviškėje pamilo pavasarius: žydinčius sodus, pievas, žolynus, tą nuostabų giedros metą, kada iš tikro norisi: „Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,/ Su meile saldžiai pabučiuoti!“.

Po tėviškės stogu visa, kas lietuviška, buvo šventa. Tėvas Aleksandras, nors žemdirbys, mokėjo ne tik žemę dirbti. Kurį laiką padirbėjęs aplinkiniuose dvaruose ūkvedžiu susitaupė pinigo, kibo į žemę, kurią paveldėjo iš tėvų, tapo pasiturinčiu ūkininku. Pasandravyje porą metų nuomojo jam prasiskolinusio dvarininko žemę, vėliau, be Bernotų, prižiūrėjo dar giminių ūkį Steponkaimyje, esančiame už ketverto kilometrų. Abudu ūkius suspėdavo apeiti: Steponkaimį anksti rytą, Bernotus apypiečiais. Nors turėjo samdinių, darbo užteko visiems.

Tėvas ūkininkavo sumaniai, pasitelkęs ne tik išmanymą, bet ir vaizduotę. Atrodydavo kartais, kad jis dirbdamas žaidžia. Pavyzdžiui, atėjus karštymečiui, sugalvodavo išeiti dirbti į laukus naktį, kai aplinkiniai kaimynai miegodavo. Darbą baigdavo anksti, kitiems dar neatsikėlus, tad kaimynams atrodydavo, kad Mačiuliui padeda aitvarai. Turėjo jis ir savo pasididžiavimą – išmokytą šokti žirgą, kuriuo gėrėdavosi apylinkės dvarininkai. Tėvas buvo kaimo širdis. Jo energija, išmanymas varinėjo šių namų kraują. Motina tik pritardavo vyro veiksmams. Jonas tai jautė. Jį pati gamta apdovanojo panašiais į tėvą būdo bruožais.

Netinginiavo ir vaikai: vos paaugę, kiek išgali jau krutėjo padėdami tėvams. Aleksandras Mačiulis savo vaikų nelepino ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Vyžomis, naginėmis apsiavę jie eidavo į Betygalos bažnyčią, persiaudavo tik prie miestelio. Šeimai vadovavo tėvas. Jo visi klausė. Amžininkų atsiminimuose tėvo paveikslas išliko ryškus. Motina – to labai gaila – išblanko laiko tėkmėje. Ar teisi istorija lyg metusi ant jos atvaizdo pilką šešėlį? Monografijoje apie Maironį Vaižgantas pažymėjo: „Ona Mačiulienė, atsidėjusi šeimininkė, savo vaikais ne per daug rūpinosi. Juos daugiausiai auklėjo geraširdės giminaitės, prisirišusios kaip prie savų. Ypač Ona Palkevičiūtė Jonuką. Jiedu niekur nesiskyrė“.

Mačiulių šeimoje vyravo stiprios šeimyninės tradicijos. Visus vaikus siejo gerumo ir grožio jausmas. Vienas kito pasiilgdavo, vienas kitam pagelbėdavo. Švelniausiai globojo Pranutę, kuri maža iškritusi iš medžio, apkurto. Dar mamos paskirtas į kunigus, Jonas pasižadėjo niekada neapleisti Marcelės, iš mažens dievobaimingos ir net nežadėjusios ištekėti. Taip ir atsitiko: ji neištekėjo, o brolis, tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, pasiėmė seserį pas save. Vaikystėje Marcelei jis atverdavo vaikiškus užmojus, nusivylimus, vėliau – gimnazijos laikais – namų ilgesį, kurį slėpdavo nuo griežtoko, santūraus tėvo ir net nuo mamos. Vėliau tapusi kiek rūstoka, Marcelė, kuri buvo už Joną dvejais metais jaunesnė, savo brolį Joną Mačiulį labai mylėjo ir gerbė.

Sūnus, kaip ir tėvas, buvo veiklos žmogus: kartą sumanęs ką, tvirtai siekė tikslo. Mėgo konkrečią veiklą, plačius užmojus. Net aukštus mokslus išėjęs, net poetas būdamas, mėgo fizinį darbą, širdyje taip ir liko valstietis. Ir valandėlę laisvo laiko turėdamas, tuoj puldavo ką sodinti. Mėgo staliaus darbus, varstotą, drožlių kvapą. Parvažiavęs į tėviškę, nesigėdydavo eiti ganyti, pakeisti piemenį, duoti šiam poilsio. Nuėjęs į laukus, pradalgę išvarydavo. Maironis gerbė darbu įsigytą pinigą, jo lengvai neišleisdavo, skolino tik matydamas, kad tikrai reikia, kitus mokė gyventi taip, kaip leidžia uždarbis – pagal kišenę. Net septyniems sesers Kotrynos vaikams padėjo išeiti į gyvenimą, duodamas jiems patį didžiausią turtą – mokslą.

Gal iš motinos paveldėję kitonišką sielos prigimtį – jausmingą švelnumą, svajingumą, visi Mačiulių vaikai buvo jautrūs, mokėjo ką nors gražaus dirbti: Pranciška gražiai audė, Kotryna rašė nepaprastai poetiškus laiškus. Spėjama, kad ir ji turėjusi rašytojos gabumų. Jonas buvo atkaklus kaip tikras žemaitis. Jis viską darydavo užsispyręs, nesiblaškydamas, iki galo. Jo siekimai būdavo labai pastovūs.

Didelį poveikį šeimos sąmonėjimui turėjo Žemaičių vyskupas, rašytojas ir švietėjas Motiejus Valančius. Jis Mačiuliams buvo visais atžvilgiais pagarbos verta asmenybė.

 

Jaunystė

Atėjo ir jau pamažu riedėjo į pabaigą 1873 metų vasara, o kartu su ja baigėsi laisva, nerūpestinga Jono Mačiulio vaikystė. Širdį maudė būsimo išsiskyrimo nerimas: netrukus reikės vykti į Kauną, gimnazijon. Jaudinosi visi, o mama, sesutės ir ašarą slapčia nubraukdavo. Dešimt Kauno gimnazijoje praleistų metų skyrėsi nuo Maironio vaikystės kaip naktis ir diena. Pirmoji pažintis su miestu buvo neįprasta. Skubiai įsikūrus, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Juos vargais negalais išlaikęs, nes buvo silpnai pasiruošęs, Jonukas turėjo griebtis vadovėlių ir parengiamoje klasėje vytis toliau pažengusius draugus.

Už gležnų vaiko pečių tebuvo mokslo trupiniai. Juk valdinėje mokykloje jis mokėsi tik apie pusę metų, truputį jį pramokė tėvų samdytas mokytojas, na, ir auklė Ona, kurios slaptos lietuviškos pamokos giliai įstrigo atmintyje. To meto sąlygomis lietuvio valstiečio vaikui prasimušti į mokslą buvo labai sunku, bet garbinga. Kauno gimnazijoje režimas buvo sunkus, viskas, kas lietuviška, buvo draudžiama. Mieste kultūros kalba buvo lenkų, o mokslo kalba buvo rusų kalba. Jis su namiškiais susirašinėdavo tik lenkiškai. Tokios istorinės aplinkybės, pats kasdienis gyvenimas iškėlė klausimą: eiti pasroviui, kur lauktų šilta pastogė ir aukso nauda, ar ieškoti kitų kelių.

Romantiškos, kilnios Maironio svajonės sutapo su mintimis apie kunigystę. Jaunam žmogui kunigystė reiškė pasišventimą kitų labui. Jaunam gimnazistui Jonui Mačiuliui kasdieninė buitis atrodė panaši į gyvenimą be šviesos, be gaivaus oro, į kalėjimą iki gyvos galvos. Širdies gilumoje jis siekė ne dvasinės ramybės, ne patogaus būvio, o tikros dvasinės įtampos, didelės perspektyvos. Mažutėliai geiduliai, vien žemiškoms gėrybėms kaupti nukreiptos žmonių pastangos jam atrodė pasigailėjimo vertos. Visą gyvenimą jis ieškojo viską apvainikuojančios idėjos, dėl kurios tikrai būtų verta gyventi.

Draugo veikiamas, pasižadėjo stoti į kunigų seminariją. Netikėtai užprotestavo tėvas, liepdamas sūnui baigti visą gimnazijos kursą. Maironį smarkiai patraukė literatūra. Jos žavesį jis pajuto tik aukštesnėse gimnazijos klasėse. Tada sulaukė pagyrimo už brandžius rašinius, daug skaitė ir lenkiškai eiliavo. Vėliau, tapęs sąmoningu lietuvių patriotu, visą tų eilėraščių sąsiuvinį lenkų kalba sunaikino. Kaimo vaikui literatūra atskleidė nuostabų meno pasaulį. Atskiri A.Puškino, M.Lermontovo, V.Žukovskio, A.Kolcovo bei kitų rusų poezijos klasikų sužadinti meniniai vaizdai smelkėsi į sielą ir atmintį. Praėjus kiek laiko juntamu aidu jie atsikartojo „Pavasario balsuose“.

Mokslas gimnazijoje artėjo į pabaigą, kai kunigystei iškilo dar viena nenumatyta kliūtis – J.Mačiulis įsimylėjo. Šio pirmojo jausmo jis niekada nepamiršo. Meilė gimė nelauktai ir reikalavo savo teisių. Tada, kai dvidešimtmetis jaunuolis pamilo tėviškėje kaimyno dvarininko dukterį Teklę Navickaitę. Pamilo ir Teklė, – graži mergina, papurusių kasų vainiko įrėmintu veidu. Šią jaunystės meilę ji minėjo visą gyvenimą, didžiavosi ja.

 

Kijevo universitete bręsta nacionalinė Maironio savimonė

Gimnaziją J.Mačiulis baigė 1883 m. Dar kankinamas abejonių, išvyko į Kijevo universitetą studijuoti Istorijos ir filologijos fakultete. Kijevo universitetas viską galutinai nulėmė. Į šią mokslo įstaigą Maironis pateko itin neramiu metu: Ukrainoje stipriai įsisiūbavo nacionalinis judėjimas. Mokantis universitete, neįmanoma buvo nepajusti jo maištingos dvasios. Studentai deklamavo kovingas T.Ševčenkos eiles. Į šio poeto lyriką atkreipė dėmesį ir Maironis. Didelę įtaką jo patriotiniam sąmonėjimui turėjo ir bulgarų, čekų, bei kitų Europos tautų nacionalinis judėjimas.

Maironio nacionalinė savimonė Kijeve brendo labai sparčiai. Maironis jau žinojo išėjus „Aušrą“, pirmąjį nelegalų lietuvių laikraštį, leidžiamą Lietuvos mylėtojų (taip skelbė paantraštė). Jam kyla sumanymas ir pačiam ką nors konkretaus savo engiamai tautai nuveikti. Parašo žinutę į laikraštį „Novoje vremia“, pasirašydamas Narodnyj učitel slapyvardžiu. Žinutėje atkreipiamas dėmesys į beteisę lietuvių padėtį, rašto, kultūros varžymą.

Pagaliau Kijevo universitete Maironiui pasitaiko puiki proga gerai susipažinti su Lietuvos istorija, kuria domėjosi dar gimnazijoje. Kijevas buvo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės istorijos tyrimo centras. Maironis dar kartą sužino, kokia garbinga jo tauta. Sužino ne tik iš romantinės grožinės literatūros, bet ir iš istorinių šaltinių. Istorija tampa studijų ir pastovių interesų objektu. Istorija jį žavės ir kurstys jo meninę vaizduotę iki amžiaus dienų galo.

Šitaip dvidešimt vienerių metų jaunuoliui iškyla būsimų „Apsakymų apie Lietuvos praeigą“ bendriausi bruožai. Aiškiai suvokęs savo paskirtį, Maironis skubiai paduoda pareiškimą ir 1884 m. sausio mėn. iš universiteto išstoja. Kurį laiką jis gyvena Ukrainoje, dirba namų mokytoju. Vasaros pabaigoje grįžta į Lietuvą ir vyksta į Kauną, kur priimamas į kunigų seminariją. Abejonių vartai užsivėrė. Iš tolo švietė M.Valančiaus, A.Baranausko, K.Donelaičio pavyzdžiai.

 

Verta pažinimo Lietuvos istorija

Pirmieji mokslo metai Kauno kunigų seminarijoje nebuvo sunkūs: baigęs visą gimnazijos kursą J.Mačiulis jautėsi pranašesnis už bendro likimo draugus. Užteko kai ką rimčiau pasimokyti, o kai ką tik pasikartoti. Tokiomis sąlygomis susidarė galimybė grįžti prie Kijeve kilusio sumanymo ir imtis rašyti Lietuvos istorijos apybraižą. Maironis kantriai dirbo ir 1886 m. įteikė rankraštį bendraminčiui bičiuliui, kuris apsiėmė jį persiųsti per patikimas rankas į Rytų Prūsiją. Maironio „Lietuvos istorija“ pirmą kartą buvo išleista 1891 m. „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. Maironiui tuomet sukako 24 metai. Sulaukusi dėmesio, ji buvo pakartotinai publikuojama.

Graži šio kūrinio intencija. Pratarmėje autorius paaiškina norėjęs supažindinti savo brolius lietuvius su jų praeitimi ir parodyti, kad jų istorija yra pažinimo verta. Didelę išliekamąją vertę turi Maironio mintys apie istorijos pažinimo svarbą. Kokia atrodo nešiuolaikiška šio kūrinio kalba. Maironis rašė, kaip leido to meto išgalės. Vis dėlto jis sugebėjo pralenkti savo amžininkus, rašyti sklandžiau ir gražiau už juos. Kalbos grožiu neprilygo nė vienas to meto rašytojų. Seminarijoje Maironis lietuvių kalbos mokėsi iš žymaus kalbininko Kazimiero Jauniaus, buvo vienas gabiausių ir mylimiausių jo mokinių.

Maironis priklausė slaptai seminarijoje veikusiai savišvietos kuopelei, kurios nariai domėjosi lietuvių nacionaliniu judėjimu, skaitė „Aušrą“ ir kitą draudžiamą literatūrą. Per patikimas bendraminčių rankas pasaulį išvydo ir jo kūriniai, pirmiausia paplitę kaip dainos – iš lūpų į lūpas. Pirmasis Maironio eilėraštis vadinosi „Lietuvos vargas“ ir buvo išspausdintas 1885 m. „Aušroje“. Poetas pasirašė jį savo pirmuoju – Zvalionio – slapyvardžiu.

Maironio pseudonimu poetas pasirašė 1891 m. Pseudonimas siejamas su Maironiškių kaimu, kuriame gyveno poeto dėdė arba su kitu – Maironių kaimu, buvusiu netoli tėviškės. Maironis tarp draugų garsėjo kaip poetas, kuriuo buvo žavimasi. „Kai patekdavo mums jo eilės, mes jas skaitydavome nelyginant evangeliją“, - prisimena vienas iš jo mokslo draugų. Kauno kunigų seminariją Maironis baigė 1888 metais. Kaip gabiam studentui, jam buvo leista tęsti mokslus Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje.


„Anykščių šilelio“ autorius nesugebėjo įvertinti parodyto pasitikėjimo

Iš jaunų dienų Maironis garbino A.Baranauską, tapusį jam kelrode žvaigžde. Išvažiuodamas į Peterburgą, Maironis įteikė A.Baranauskui savo meilės tėvynei giesmę – poemą „Lietuva“. Ši poema dedikuojama A.Baranauskui. Praėjus trims mėnesiams, kai rankraštis buvo įteiktas A.Baranauskui, Peterburgo akademijos profesorius pasikvietė Mačiulį ir padavė ilgoką laišką, adresuotą ne asmeniškai jam, o akademijos vyresnybei. A.Baranauskas rašė, kad yra gavęs dedikuotą kūrinį, kurio autorius esąs akademijos auklėtinis Jonas Mačiulis ir pareiškė nepasitenkinimą tam tikrais poemos momentais. Antanas Baranauskas siūlė akademijos valdžiai atkreipti dėmesį į kai kurias netinkamas Maironio ideologines pažiūras: studentas nežinąs, kad didysis kunigaikštis Vytautas esąs vertas pagarbos ne už pergalę ties Žalgiriu, kur kovojęs prieš katalikus, o už mūšį ties Vorksla, kur jo tikėjimo priešai buvo totoriai.

„Anykščių šilelio“ autorius jau nesugebėjo įvertinti jam parodyto pasitikėjimo. Užuot paskatinęs Maironį kūrybiniam darbui, karštai darbuotis poezijos ir tėvynės labui, jį supeikė. Krito A.Baranauskui į akis ir kitokia Maironio rašyba: susiraukė ir net nepadėkojęs pasakė lenkiškai: „Gerai, paskaitysiu“. Maironis kreipėsi į A.Baranauską tada, kai jis buvo jau nebe tas poetas, kadaise rašęs „Anykščių šilelį“, bet nuo aplinkos užsidaręs savyje, kunigystėje, kalbotyroje, matematikoje dvasininkas.

Po savo geriausio draugo ištrėmimo į Sibirą, atsitiktinai pats išvengęs tokios lemties, Baranauskas pats tapo tik griežtas pareigų vykdytojas, užsidaręs užsispyrėlis ir slaptoji carinė policija. Antanas Baranauskas pirmasis iš mūsų poetų suformulavo dilemą: kunigystė arba poezija. Kaip sutaikinti? Ši problema buvo iškilusi jau A.Strazdui, o ypač vėlesnių kartų poetams. A.Baranauskas šią dilemą išsprendė neigiamai.

Šiandieną tik įsivaizduoti galime, kaip studentas Jonas Mačiulis viešoje vietoje skaitė A.Baranausko laišką: kokia gėda svilino jo skruostus, koks nusivylimas turėjo apimti jauną, iliuzijų kupiną širdį. Tad dar kilnesnėje šviesoje sušvinta Maironis, kai metams bėgant jis suprato A.Baranausko dramos priežastis, likdamas nuolankus jo gerbėjas. Savo kūriniuose Maironis ieško atsakymo į svarbiausią būties klausimą – kaip gyventi, kad gyvenimas nepraeitų tuščiai.

 

Maironio kūryboje – žydėjimas ir vasara

Jau patys pirmieji Maironio eilėraščiai išreiškė nacionalinio judėjimo šūkius, kvietė kovoti už jo idealus, žadino tėvynės meilę. Pirmąją „Pavasario balsų“ knygą, išleistą 1895 m. sudarė 45 eilėraščiai. Mažytės apimties knyga tapo istoriniu įvykiu. „Pavasario balsai“ išaugo tokioje istorinėje epochoje, kai lietuvių bendrinė kalba tik formavosi. Maironio eilėraščiai skambėjo kaip kovingi manifestai ir kaip ilgesingos dainos, kaip elegijos ir kaip džiugūs pavasario balsai. Pirmąją dainiaus knygą skaitytojai labai pamilo.

Maironis eilėraščiuose nevaizdavo nei rudens, nei žiemos. Poeto kūryboje meniniai vaizdai asocijuojasi su žydėjimu ir vasara: ten žydi baltos alyvos, jazminai, rūtos, iš žalių sodų kyšo sodybos, po namų langais svyra margaspalviai jurginai, palaiminga ramybe ir svajomis dvelkia gaivios naktys.

 

Novatoriškas dėstytojas

Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1892 metais Maironis pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje. Dėstė dogmatinę teologiją. Dėstyti reikėjo lotynų kalba, kurią klierikai menkai suprato. Jis ryžosi reformai: pradeda dėstyti lietuviškai, rašo savo paskaitas lietuviškai ir duoda jas klierikams, kad jas persirašytų. Klierikai tokius konspektus pamėgo. Į pirmuosius egzaminus atėjo ir vyskupas Baranauskas. Maironis įvedė paprastą bilietų sistemą. Drąsūs jauno dėstytojo žingsniai patiko studentams, ir jis greitai pelnė jų palankumą. Dvejus Kaune praleistus metus Maironis vadino pačiais laimingiausiais: jis buvo kupinas jėgų ir naujų sumanymų. Aukštesnių kursų draugai žiūrėjo į Maironį kaip į Jauniaus tradicijų gaivintoją.

 

Darbas Peterburgo dvasinėje akademijoje

Vos porą metų padirbėjęs tėvynėje, 1894 m. Maironis išvažiuoja dirbti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten prabėgo net penkiolika jo gyvenimo metų. Pareigas Maironis atliko be galo stropiai, net pedantiškai. Studentams Maironis darė nepaprastai atsidavusio akademijos valdžiai žmogaus įspūdį. Jis dėstė moralinę teologiją, kurią gerai išmanė. Kaip pedagogas jis buvo akademiškas, reiklus. Visada išlaikydavo tarp savęs ir auditorijos pagarbų nuotolį, su auklėtiniais nesibičiuliavo. Jo paskaitos būdavo be jokių nukrypimų: viskas pagal temą, pagal programą, viskas nustatyta ir nusistovėjusia tvarka.

Maironis nebuvo ryškus oratorius. Studentai net nusivildavo: poetas, o toks nuobodus. Bet sugebėjo sudominti rimtuosius, pelnė pagarbą dalyko išmanymu. Plepieji ir tinginiai jo paskaitose smarkiai kentėdavo, turėdavo paklusti. Maironis nedovanodavo jokių smulkmenų: jo dėstomame dalyke viskas buvo svarbu. Dėl didelio reiklumo ir principingumo buvo įgijęs ir priešų, kurie vėliau, užėmę aukštus postus, negalėjo pamiršti patirtos nuoskaudos ir keršijo. Dėl to yra nukentėjęs. Atsakinėti reikėdavo taisyklinga kalba: profesorius nepakęsdavo prasto stiliaus – negailestingai pertraukdavo ir liepdavo pasitaisyti.

Peterburgo dvasinėje akademijoje Maironis sparčiai kilo hierarchijos laiptais. Jis perėjo visus profesūros laipsnius: iš adjunkto tapo ekstraordinariniu, po to akademijos profesorium. 1895 m. Maironis buvo vienas lietuvis akademijos profesūroje. 1903 m. Maironiui buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis už veikalą lotynų kalba. Tačiau bažnytinė karjera nebuvo sklandi. Lenkomaniškai nusiteikę dvasininkai stengėsi neįsileisti į vadovaujančias vietas įtakingo lietuvių visuomenės atstovo. Jonas Mačiulis galėjo pelnyti ir vyskupo mitrą, bet istorijos ratas pakrypo kitaip: jis nepasiekė A.Baranausko ir M.Valančiaus titulų, nors progos užimti vakuojančią vyskupo vietą sekė viena kitą (1906, 1913, 1919, 1926 metais).

Nors Maironis Peterburge buvo užsiėmęs tiesioginių pareigų vykdymu ir jam laiko likdavo ne tiek daug, grožinei kūrybai šis tarpsnis davė nemaža. Čia poetas parašė naują poemą „Jaunoji Lietuva“, kuri buvo išleista Kaune 1907 m. Tebesant toli nuo tėvynės, išėjo antrasis „Pavasario balsų“ leidimas, kuriame spausdinama trylika anksčiau į knygą neįėjusių eilėraščių. 1904 m., kai buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nacionalinis judėjimas pakito. Maironio lyrika neteko įkvepiančios pasipriešinimo jėgos. Jai nereikėjo skelbti kovos šūkių, vesti paskui save mases.

 

Sulietuvino seminariją

Mirus Kauno kunigų seminarijos rektoriui, Maironis kviečiamas užimti jo vietą. 1909 m. poetas vėl Kaune, kuriame po milžino Peterburgo taip sava ir jauku. Naujasis rektorius užsimojo dideliems darbams. Seminariją Maironis sulietuvino: lietuvių kalba pamažu tapo dėstomąja. Naujo rektoriaus žygių laukti ilgai neteko: rektorius seminariją tiek atnaujino, kad klierikai net išsigando. Yra žinomas atvejis, kai seminaristas turėjo palikti mokslą vien dėl to, kad neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Studentams jis patiko ir dėl to, kad mokėjo gražiai reaguoti į kritiką. Kai išėjo studentų satyrinis žurnalas, kai kurie kolegos už pasišaipymą supyko, o Maironis tik pasijuokė sakydamas: „Vaistus mes priimame ne todėl, kad jie saldūs, bet todėl, kad gydytojai juos prirašo“.

Pagaliau visi matė, kad Maironis yra tvirta ir originali asmenybė dar dėl to, kad negaili savęs. Verkšlenančių jis nemėgo, išdroždavo jiems trumpą, bet drūtą pamokslą: „Atrodo, kad jūs nemokate ryžtingai smūgių pakelti“. Auklėtiniai stebėdavosi: „Koks švelnus poezijoje ir koks kietas gyvenime!“ Maironis asmeninį gyvenimą slėpė nuo pašalinių akių, nemėgo, kad mokiniai žinotų, ko nereikia. Ne kartą smalsūs studentai galėjo matyti, kaip Maironis, pasiramsčiuodamas savo paties išdrožinėta gražia ąžuolo lazda, pasukdavo iš Rotušės aikštės prieplaukos link į Nemuno pakrantę, kaip, po pažastimi pasispraudęs knygą, lėtai pereidavo tada dar pontoninį tiltą ir atsidurdavo tarp savo numylėtų, romantiškų Aleksoto šlaitų. Čia jis turėjo pamėgtą suolelį, ant kurio atsisėdęs duodavo valią akims ir mintims.

 

Maironio namuose – pedantiška tvarka

Ką tik grįžęs iš Peterburgo, Maironis iš žydo nupirko gerokai apleistus namus, statytus XVI amžiuje Rotušės aikštėje. Maironis namus pertvarkė iš pagrindų. Netrukus pirmajame aukšte jo iniciatyva buvo įsteigta mergaičių ruošos mokykla, veikė skulptoriaus P.Aleksandravičiaus vadovaujama dailės mokykla, vėliau garsi „Sakalo“ knygų leidimo bendrovė. Sau ir seseriai Maironis paliko aštuonis antrojo aukšto kambarius. Jų sienas tautine ornamentika išgražino dailininkas, archeologas, kraštotyrininkas T.Daugirdas. Pedantiškai mėgęs tvarką, Maironis ir savo butą gražiai prižiūrėjo. Savo kambarius puošė daugiausia lietuvių dailininkų darbais. Užsakydavo nupiešti ir savo portretų. Maironį yra tapęs P.Kalpokas, portretinį bareljefą sukūrė J.Zikaras. 1924 metais Maironį tapė J.Janulis.

Maironio namai įsirikiavo į eilę kitų garsių pastatų: ten Katedra – Bazilika, kur buvo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus sostas, ten namai, kur kadaise mokytojavo Adomas Mickevičius, ten ir Vytauto Didžiojo bažnyčia su baltagalviu Vaižgantu.

 

Karo nuniokojimai

Pirmasis pasaulinis karas Maironį užklupo besiilsintį tėviškėje. Poetas nenujautė, kad paskutinį kartą regi savo tėvų trobesius. Tėviškė sudegė 1915 metų vasarą. Karo metais Kauno kunigų seminarija buvo evakuota į Vašuokėnų dvarą (Anykščių r., netoli Troškūnų), vėliau į Panevėžį, kol galų gale visiškai buvo paleista iki karo pabaigos. Paskutiniuosius karo metus poetas praleido Krekenavoje, kur turėjo gerų bičiulių.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Maironis vėl Kaune. Čia rado nusiaubtą miestą, seminariją, savo butą. Kurį laiką Maironio name veikė karo ligoninė, vėliau jame apsigyveno kaizerinės armijos karininkai. Pritrūkę kuro, jie degino visa, kas pasitaikė po ranka. Nukentėjo ir turtinga biblioteka, pradėta kaupti dar Peterburge. Išliko tik nedidelė jos dalis. Maironis įsigijo pianiną, kuriuo skambindavo svečiai ir sesers duktė Danutė, ėjusi mokslus dėdės Maironio padedama. Maironis turėjo gražų balsą, mėgdavo, ypač jaunystėje dainuoti.

 

Mieliau ragavo lydį iš Nemuno dugno...

Maironis buvo palyginti gan stambaus kūno sudėjimo, nors ir ne tokio aukšto ūgio, kaip B.Sruoga, bet ir ne tokio žemo, kaip prof. V.Krėvė. Jis buvo uždaras, santūrus, išdidus. Ne kiekvienam ir savų namų duris atveriantis lengva ranka, bet gamtos aplinkoje Maironis dažnai buvo atviras ir linksmas. Amžininkų tvirtinimu jis buvo prieštaringų nuotaikų žmogus, linkęs netgi į kraštutinumus. Poetui buvo būdingi sentimentalūs jausmai, jaudinimasis iki ašarų, kurios greitai suspindėdavo jo akyse.

Daug metų rektoriaudamas Kauno kunigų seminarijoje, Maironis joje paprastai ir pietaudavo, o pusryčiai ir vakarienė būdavo atnešami į namus. Reikia pripažinti, jie būdavo pakankamai asketiški – rūgštus pienas su bulvėmis, „šližikai“ su aguonų pienu (tai gana dažnas, o ne vien per Kūčias Maironio valgytas patiekalas), virti kiaušiniai, kartais varškėčiai. Vasarodamas kaime pas gimines, poetas mėgo pieną, daržoves ir ypač – mėlynių virtinėlius. Patriotizmas būdingas ne vien Maironio poezijai. Sykį, kai vaišių metu atnešė keptą lašišą, poetas, nors ir pripažino, kad patiekalas gardus, atsisakė jo ragauti bei tvirtino geriau palauksiąs „lietuviško lydžio iš Nemuno dugno“.

 

„Naujalis patyli, o aš pasiklausau...“

Į senatvę Maironis linko prie jaunų žmonių. „Labai mylėjo jaunimą, buvo paprastas, prieinamas. Jauni žmonės nejausdavo jo draugijoje nei amžiaus, nei padėties skirtumo“. Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, jis tebedievino grožį, turėjo keletą draugų, labai vertino jų ištikimybę.

Retkarčiais pavakarėmis Maironis nuklysdavo į romantišką Vytauto bažnytėlę pasiklausyti originalių Vaižganto – tos bažnyčios rektoriaus – pamokslų. Traukė į čia puiki vargonų muzika, skambėjo K.Petrausko, A.Sodeikos, A.Galaunienės balsai. Mėgdavo pasivaikščioti su draugu – kompozitoriumi J.Naujaliu. Eidavo oriai, labai susikaupę, beveik nepratardami nė žodžio. Bet abiems buvo gera. „Naujalis patyli, o aš pasiklausau“, - taip apibūdino dviejų pagyvenusių bičiulių draugystę Maironis. Kartais prie jų prisijungdavo A.Sutkus, Vaižgantas. Draugystė su J.Naujaliu prasidėjo dar tada, kai buvo sukurta pirmoji daina „Jau slavai sukilo“. Vėliau Maironis dažnai atnešdavo tik ką sukurtą tekstą, ir jie drauge aptardavo, ar jis tinka dainai.

Juozui Naujaliui Maironio poezija buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis. Šių dviejų menininkų pasaulėjauta ir estetinės pažiūros turėjo daug bendro, juo labiau kad ir gyvenimo aplinkybės buvo panašios: Maironis – poetas ir dvasininkas, J.Naujalis – kompozitorius ir katedros vargonininkas. Jie abu buvo romantizmo atstovai, todėl daugelio dainų melodijos nuostabiai atitiko dainų tekstus.

Štai kodėl poetą su J.Naujaliu siejo patriotinė kultūrinė veikla, užsimezgusi dar nacionalinio judėjimo laikais. Galime tik pasidžiaugti šiandien matydami J.Naujalio dovanotą Maironiui gaidų leidinėlį. Jo viršelyje užrašyta: „Didžiajam mūsų dainiui J.Maironiui. J.Naujalis. Kaunas, 1923.V.9“. Leidinėlyje – gaidos Maironio eilėraščiams „Oi neverk, motušėle!“, „Pavasaris“, „Ar skauda širdį“, „Jaunimo giesmė“ ir garsiajam kūriniui „Lietuva brangi“. J.Naujalio dėka Maironio eilėraščiai – dainos skambėjo visos Lietuvos dainų šventėse Kaune 1924 ir 1928 metais.

 

Gulbės giesmė – paskaita apie Donelaitį

1932 m. pavasario semestre – tautos atgimimo dainius, buvęs Petrapilio Dvasinės akademijos profesorius, dabar Kauno kunigų seminarijos rektorius ir Teologijos skyriaus profesorius, jau baigiąs septintą dešimtį pradėjo skaityti kursą apie K.Donelaitį. Maironio paskaitos apie Donelaitį, jo mylimiausią poetą, buvo jo kaip ir gulbės giesmė. Jis mėgo pateikti citatas originalo kalba – vokiečių, lenkų, rusų. Tad studentas turėjo būti gerokai kalbose praprusęs, kad susigaudytų, ką Maironis norėjo pasakyti. Maironis mokėjo 7 kalbas. 1932 m. Maironiui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Metus prieš mirtį Maironis gavo iš Vatikano prelato garbės titulą. Iškilmingus, į vyskupo panašius bažnytinius rūbus Maironiui atvežė į Kauną paties popiežiaus pasiuntinys. Teigiama, kad Maironis niekada tų rūbų ir neapsivilko. Laiške bičiuliui jis rašė: „Pats asmeniškai neturiu kuo labai džiaugtis, ypač tuščiu titulu ir teise pasipuošti violetiniais rūbais. Galėjo tai sudaryti man šiokį tokį malonumą prieš 15 metų: dabar senatvėje vanitas vanitatum (tuštybių tuštybė)“.

 

Dainiaus gedėjo visa Lietuva

1932 metų birželio pabaigoje, kaip ir kiekvienais metais, Maironis viešėjo Tytuvėnuose, kur atvykdavo švęsti Joninių. Viešnagėje poetas pajuto smarkius skausmus ir sunerimęs skubėjo grįžti į Kauną. Traukinyje jį ištiko aštrus priepuolis. Kaune Maironis buvo paguldytas į ligoninę, ir skubiai operuotas. Jį operavo ir gydė garsus tuo metu chirurgas V.Kuzma. Tai buvo įsisenėjusios ligos krizė. Dr. V.Kuzma dėjo visas pastangas ligonį išgelbėti. Dar dieną prieš mirtį poetas turėjo aiškią sąmonę, priėmė lankytojus, dėkojo bičiuliams už draugystę. Bet birželio 28 d. daktaras pasakė, kad Maironis vargiai beišlaikys kitą naktį – per daug esąs užnuodytas organizmas uremijos. Šv. Petro ir Povilo šventės išvakarėse Maironis baigė šios žemės kelionę.

Atrodo visa Lietuva tomis dienomis meldėsi: „Duok amžiną atilsį, Viešpatie, Dainiui – Patriotui – Pranašui, kuris kaip gal niekas kitas taip karštai tikėjo Lietuvos atgimimu ir pranašiškai giedojo: „O vienok Lietuva/ Juk atbus gi kada:/ Neveltui ji tiek iškentėjo!“.

Nors Maironis prašė kuklių laidotuvių, atsisveikinti su didžiuoju lietuvių tautos dainiumi suplaukė daugybė žmonių: Rotušės aikštė buvo tiesiog užtvindyta.

Giliai prasmingą ir emocingą kalbą pasakė Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. „... Varpams liūdnai sugaudus, čia tiek daug žmonių susirinko. Ne bet ką, o Maironį mums paviliojo kapai. Liūdi ir gedi jo artimieji, gaili jo ir visa Lietuva, jo didžiai mylėta, jo gražiai išdainuota, jo laisvėn pašaukta.

...Brėkštant Aušrai pažadintas, atgimimo Varpui skambinant iš anapus Nemuno, jis prakalbo savo galingu balsu tyrai lietuvio sąmonei. Jį išgirdo ir suprato mūsų jaunoji karta.... Jo poezija dažnai virsta malda, gilaus religijos jausmo įkvėpta. Jo lyrikoje atsispindi Lietuva su savo kryžiais, kloniais ir šlaitais, žaliomis giriomis ir upėmis. Viskas sava ir taip artima, ir taip miela. Tėvynės meilė pirmučiausia: ir svetur būdamas Maironis mąsto apie ją, apie jos grožį ir laimę. Svečios šalies gyvenimas jo netraukia, o tik padidina savo tėvynės ilgesį.... Dėl to didžiuodamasis taria: „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,/ Kaip tavo nuliūdęs poetas!“. Kas nesirūpina savąja tauta ir ją pamiršta arba jos atsižada, tas yra nevertas žmogus. Rūstaus įkvėpimo paimtas, mūsų poetas smarkų žodį randa tokiems, tautos pabėgėliais vadina juos, palikusius kovos lauką, savo kraštą. Ko bevertas nutautėlis bajoras ar kaimiečio sūnus, įgijęs mokslo ir bet pamiršęs savo tautai pareigą ir meilę. ...Lietuvos istoriją parašęs duoda mums: tepamatome, kaip mūsų protėvių gyventa, kaip jų mokėta grumtis su priešais, kovoti su jais ir mirti už savo krašto laisvę. Semkitės iš to dvasios lobyno ateičiai jėgų! ...Iškilus pavojui jaunimas ėjo Lietuvos keliu, dėl to atgavo laisvę.

Maironį nepaprastai jaudino partijų nesantarvė: „Kada, o Viešpatie, kada/ Siaurųjų partijų liga/ Nustos mus nelaimingus ėsti?“.

Tai lyg šaukiasi Aukščiausiojo pagalbos, tai kaip ir paskutinė mūsų pranašo dainiaus malda, kad Jis pagydytų mylimą šalį nuo tos ligos, kuria serga visas pasaulis. ...Ar supras tie, kurie po mūsų bus? ...Atiduodami pelnytą pagarbą mūsų dainiui, daug kančių kentėjusiam ir nemaža džiaugsmo patyrusiam, prie jo karsto pasižadame dirbti ir su juo drauge melstis: „Neapleisk Aukščiausias mūsų ir mūsų brangios tėvynės!“.

Karstas buvo nuleistas į Kauno katedros požemį. 1937 metų birželio 30 dieną įvyko paminklo Maironiui atidarymo iškilmės.

Parengė Bronius Lazaraitis

Literatūra:
1. Irena Slavinskaitė. Maironis. Kaunas. Šviesa 1987
2. Alfonsas Tyruolis. „Pažintis su rašytojais ir knygomis“ Kaunas, 1995 m.
3. Rasa Prasčevičienė. Garsių žmonių virtuvė“. „Ūkininko patarėjas“ Kaunas 2004
4. Ona Narbutienė. „Juozas Naujalis“. Kaunas „Šviesa“ 1989
5. Antanas Smetona. Pasakyta. Parašyta. (1927 – 1935) Pažanga. 1935. Spausdino akc. Spindulio b – vės sp. Kaune.