Mes turime 401 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3031
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19232
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95262
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Jonelis ir pabaisa

2022 m. balandžio 2 d.

Likęs be tėvų, be brolių, sesers ir namų, Jonelis ieško darbo Bedarbių šalyse. Išjojęs į platesnį vieškelį, jis pasiekia kryžkelę, kur kažkas į žemę buvo įbedęs nemažą stulpą su trimis rodyklėmis: „Į kairę pasuksi – pražūsi. Į dešinę – pelkėje prapulsi. Jei tiesiąją pasirinksi, pamatysi didelį ežerą, kuriame galėsi atsigaivinti, o šalia jo esančiame miške – savo akis ir žirgą paganyti“. Ir iš tikrųjų Jonelis, kuriam po tėvo mirties atiteko tik šis mitrus žirgas, jodamas žvirgždėtu vieškeliu, atsidūrė prie mėlyno kaip dangus, gražaus, nendrėmis apaugusio ežero. Abudu – ir žirgas, ir jaunasis raitelis, iki soties atsigėrę tyro vandenėlio, jau ruošėsi popiečio snauduliui. Bet kas tai? Kai tik Jonelis pririšo žirgą, kad tasai siektų žolę, virš miško pasigirdo neįprastai trankus – tarsi faneros lapų ar didelio paukščio sparnų tarškėjimas. Kai Jonelis geriau įsižiūrėjo, pasirodo, virš jo galvos sklandė didelis paukštis ar drakonas. Išsigandęs Jonelis išsitraukė iš makštų dar kažkurio prosenelio iš karo parsigabentą kardą ir tuoj puolė kapoti tą tarpmiškėje nusileidusią sparnuotą baidyklę. Tik kas čia darosi? Vos jis jai, tai nusileidusiai ant žolės pabaisai, nukerta vieną galvą, toji bematant vėl atauga. Mirtinai išvargo Jonelis po tų jam baimės įvariusių kirstynių, galop nuilsęs parpuolė po pirma pušimi, nes jam atrodė, kad jokios išeities, jokio išsigelbėjimo jau nebeliko.

O anoji pabaisa, kaip regis, nė kiek nenuvargusi nuo tų Jonelio kardo kirčių, jam ir sakys smagaus žmogaus balsu:

– Jaunikaiti, žmogeli, tai pasakyk dabar man: kodėl tu prieš mane šokinėji su tuo blizgančiu peiliuku?

– Taigi aš… aš norėjau prieš ilgą kelią šiek tiek pailsėti ir nusnūsti.

– Ot kvailutis! Jonai, Joneli, taigi to paties ir aš norėjau, nes pargrįžau iš tolimų kraštų, kurie esti už anų toliuose vos įmatomų kalnų. Oi, Joneli, nieko ten geresnio kaip čia, savo krašte, nerasi, nematysi. Matai, už anų kalnų vienas karalius kariauja su kitu, liejasi marios nekaltų žmonių kraujo. O toliau, už tų karalių žemių, driokstelėjo ir išsiveržė karšta ir raudona lava, palaidojusi artimiausią miestą Pompėją ir daugybę kaimų bei žydinčių sodų. Kai tas košmaras baigėsi, jūroje pakilo vandenys, prasidėjo baisi audra, paskandinusi pakrančių miestelius ir laivus.

Taigi, Joneli, apsiramink ir jok atgalios į savo ramų kaimelį. Ten ir pradėk savo ramų gyvenimą.

– O kas tu tokia būsi, kad pamokslauji kaip ir žmogaus balsu?

– Mane kadaise užbūrė piktieji raganiai, prisakę, kad aš blaškyčiausi po pasaulį kaip nerami dvasia, kol…

– …kol kas? – sukluso Jonelis.

– Kol nesutiksiu tikro jaunikaičio, pajėgiančio savo rankomis kilnoti kardą ir ginti savo kraštą.

– Bet tu dar neatsakei į svarbiausią mano klausimą…

– Tai štai kas buvo tų bjaurių raganių pasakyta: kai prieš tave su kardu atsistos tikras vyras ir tavęs, tai yra manęs nė kiek nepabūgęs ims kautis, tu atvirsi ta pačia gražiąja mergele, kokia buvai iki prakeikimo.

Jonelis tikrai nenorėjo patikėti jokiomis pasakomis, bet dabar vos neatsisėdo toje pamiškio pievoje: prieš jį stojo tikra kaimo gražuolė: ilgaplaukė, mėlynų kaip šitas ežeras akių mergina, kuri akinamai jam šypsojo ir skatindama ištiesė abi savo rankas.

Tik dabar Jonelis atsikėlė nuo žolės ir atsipeikėjo lyg iš sapno.

Kas įvyko toliau, tegul sau išdėsto pats skaitytojas.

Leopoldas STANEVIČIUS

 
 
Reklaminis skydelis