Mes turime 303 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:95
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16296
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92326
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Atsitiktinumai ir sutapimai mūsų gyvenime

2022 m. balandžio 2 d.

„Sutapimas ar dėsningumas, bet aš baigiau tą pačią Jaciūnų mokyklą kaip ir mano mama“, - laikydamas rankose mamos atestatą sakė Vladislav Micevič.

 

Šią įdomią temą apie atsitiktinumus ir sutapimus mūsų gyvenime pasiūlė į redakciją užsukęs mūsų laikraščio bičiulis Vladislav Micevič. Susitarėme susitikti ir pasišnekėti pas jį, Švenčionyse.

Pradžiai pabandykime išsiaiškinti šių žodžių reikšmę. Tai kas gi yra atsitiktinumas? Radau tokį paaiškinimą. Atsitiktinumas – tai filosofinė kategorija, kuri apibūdina nebūtinus daiktų ir reiškinių ryšius, sąlygojimus. Parašyta protingai, filosofiškai, o kiek atsitiktinumų būna mūsų kasdieniniame gyvenime? Kartais mes net nespėjame susigaudyti, kas ir kodėl taip vyksta, kur to įvykio šaknys? Ar yra logiškas atsitiktinumo paaiškinimas. Dažniausiai tik praėjus kuriam laikui bandome ieškoti priežasčių ir nerandame.

Panašiai ir su sutapimais. Sutapimas – tai pastebimas kelių ar daugiau reiškinių ar aplinkybių atsitiktinis atitikimas, susiderinimas nesant akivaizdaus priežastinio ryšio tarp jų. Nors statistiniu požiūriu sutapimai yra ne tiek ir svarbūs, bet gyvenime jie mums kartais sukelia nemažai rūpesčių, apmąstymų, sumaišties. Žinoma, į sutapimus galime žvelgti ir iš loginės pusės analizuojant įvairius reiškinius, vykstančius mūsų gyvenime, mūsų aplinkoje.

Ir štai sėdime su Vladislavu Švenčionyse ir bandome dėlioti įvairius atsitiktinumus ir sutapimus, kuriuos Vladislavas pastebėjo...

- Vartydamas seną 1981 m. lapkričio 10 d. „Žvaigždės“ laikraštį radau pasakojimą apie prie restorano „Beržuvis“ „pavogtą“ automobilį „Volga-24“. Sustojo žmonės pavakarieniauti. Išeina, o „Volgos“ tai nėra, „nuplaukė“, tikriau, dingo. Apie vagystę tuoj pat buvo pranešta milicijai. Prasidėjo paieškos. Stebėjimo kamerų tada nebuvo, dabar, jei jos dirba, toks įvykis būtų greičiau išaiškintas. Po kurio laiko atsigavę po pirmojo šoko „Volgos“ šeimininkai prisiminė, kad savo automobilį pastatė šalia panašaus automobilio, kuris vis dar stovi. Pareigūnai tuoj išsiaiškino, kam ta „Volga“ priklauso ir nuvažiavę rado dingusią „Volgą“, stovinčią kieme. Žmogus, kai jam pasakė, kad ne savo automobiliu atvažiavo, iš nuostabos akis išpūtė: „Kaip ne savo? Juk ir durų spynelę savo „Volgos“ raktais atrakinau ir užsivedžiau.“ O kad valstybinis numeris kitas – nepasižiūrėjo. Keistas atsitikimas. Tiesa? Ir reikia gretimai pastatyti dvi tos pačios markės „Volgas“, o ir spalva panaši. Bet svarbiausia, kad raktai ir vienai, ir kitai tiko... Gerai, kad viskas taip baigėsi. Štai tau ir įdomus sutapimas, - rodydamas seną laikraščio numerį, pasakoja Vladislavas, o aš prisiminiau panašų linksmą nutikimą, beje, įvykusį toje pat vietoje prie „Beržuvio“.

Su redakcijos „VW Polo“ automobiliu išvežiojau laikraščius po parduotuves. Sustojau prie „Lakajos“ Švenčionyse, centre. Nunešęs laikraščius, grįždamas nuspaudžiu pultelį, girdžiu, kaip atsirakino automobilio durys. Priėjęs atidarau „Poliuko“ duris, o ten už vairo sėdi žmogus. Jau norėjau griebti už pakarpos ir traukti lauk, bet susitvardęs mandagiai paklausiau, ką jis čia veikia mano automobilyje. Ne ką mažiau nustebęs vyras atsakė: „Tai kad čia mano automobilis. Jūsų, ko gero, stovi šalia.“ Tik tada pamačiau, kad automobilis, į kurį reiškiau pretenzijas – dvejų durų, o mano tai ketverių. Tiesa, spalva buvo visiškai tokia pati. Žinoma, ir valstybinis numeris kitas, tiesa, raidės numerio buvo tokios pačios, skyrėsi tik skaičiai... Pasijuokėme su tuo vairuotoju smagiai, o po to dar ilgai susitikę pasisveikindavome. O kas dėl tarybinių automobilių raktų, tai jų patikimumas buvo simbolinis. Vienu raktu galėjai kelis automobilius užvesti. Čia mano pašnekovas Vladislavas prisimena dar vieną jau pačiam nutikusį sutapimą su raktais.

- Kažkur apie 1986-uosius užėjau pas draugą. Pasišnekėjome. Kai susiruošiau eiti, jis sako: „Palauk, ir aš eisiu kartu“. Aš pajuokaudamas sakau: „Patikrinam tavo spynos saugumą, pabandysiu savo raktais užrakinti“. Ir ką manot – užrakinau laisvai. Paskui pavyko išsiaiškinti, kad toks sutapimas gali būti kažkur vieną kartą iš dešimt tūkstančių. O su automobiliais dar vienas nutikimas buvo. Vieną dieną pro langą žiūrėdamas pamačiau stovintį raudoną automobilį, kuriuo buvo atvažiavę kaimynų vaikai. Sekmadienį jie išvažiavo, o aš antradienį lygiai toje pačioje vietoje vėl matau stovintį tokios pat markės, tokios pat spalvos – raudoną – automobilį. Net ir numeris man pasirodė toks pats. Sutikęs kaimynę klausiu: „Ką, vaikai vėl atvažiavo?“ O ta sako, kad ne. Parodžiau stovintį automobilį. Ji sako: „Tai kad raidės skiriasi numerio.“ Štai tau ir sutapimas, ir atsitiktinumas. Beje, keistai sutapo ir mano telefonų numeriai, tikriau jų paskutiniai trys skaičiai. Laidinio buvo 472, o kai įsigijau mobilųjį, tai jo numerio paskutiniai trys skaičiai irgi buvo 472. Prie savotiškų sutapimų galima priskirti ir mamos ir mano mokymąsi toje pačioje Jaciūnų mokykloje, o pabaigai norėčiau papasakoti atsitikimą, kuris silpnesnių nervų žmogui galėjo baigtis liūdnai. Pažinojau gerai du brolius dvynius. Jie buvo labai panašūs, tad atskirti, kur kuris, būdavo sunku. Vienas gyveno vietoje, o kitas buvo išvažiavęs ir gyveno kitur. Tas, kur gyveno vietoje, pasimirė. Palaidojom. Praėjus kažkuriam laikui, užsukęs į kapines, nutariau ir to mirusio draugo kapą aplankyti. Prieinu ir matau stovintį prie kapo... Tik po akimirkos suvokiau, kad tai brolis atvažiavo savo brolio dvynio kapo aplankyti. O kas būtų nutikę žmogui, jei jis nežinotų apie brolį dvynį? Eina ir mato mirusįjį, stovintį prie savo kapo... – dalinasi prisiminimais apie atsitiktinumus ir sutapimus mano bičiulis Vladislav Micevič, vienas iš tų retų žmonių, kurie sugeba pastebėti įdomius sutapimus, gal tai ir profesiniai įgūdžiai, išsiugdyti tarnaujant milicijoje, o vėliau ir policijoje. Ir dar vienas pastebėjimas – Vladislavas saugo kiekvieną žinutę., kurioje minimi jam artimi žmonės, draugai, bičiuliai. Atsisveikindamas palinkiu Vladislavui pavasariškos nuotaikos ir įdomių pastebėjimų, kuriais jis mielai pasidalina...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis