Mūsų krašte, kažkur tarp miškų, yra užsilikęs toks Pastarnokų kaimelis, o jame dar linksmai trepsi trys guvios bobulės: Gripina, Agota ir Barbora. Buvo gal septynetas trobų, bet vienos šeimos išvažiavo, kiti kaimynai pasimirė, liko tik jos. Taigi ir saugo kaimą. Pavasariop pas jas atvažiuoja vaikai, atveža „miestavų“ lauktuvių, nudirba kokius darbus ir išvažiuoja jau su kaimiškomis lauktuvėmis atgalios. Šį kartą pas Gripiną atvažiavo vyriausias sūnus Jurgis su žmona ir sūneliu Mantu, pas Agotą – dukra Stasė atsivežė katiną, o pas Barborą – anūkė Justė, bet jau suaugusi, baigusi visokius gudrius mokslus. Taigi po audringo savaitgalio, tykų pirmadienio porytį, susirinko šios trys garbingo amžiaus kaimynės pasidalinti „navynomis“. Vyriausia Gripina ir sako:

- Tas jų Mantukas tai gal kokių naujų religijų išpažįsta. Visų čėsų nešiojasi su savimi abrozdėlį ir kažkų ti jam kalba, glosto jį. Gal meldziasi. Anųdzien tai mano visus šventus paveikslus tam abrozdėly man parodė. Prikepiau blynų, tai vienų blynų šiap tep suvalgė. Nubėgįs atsinešė tokių mažų gelsvų apskritų kap komunija, man rodo ir sako, kad cik šituos valgo. Davė ir man paragauc. Galiu gi ir aš jam tokių prikepc, cik bulbų škada gadzinc. Geriau dzideli bulbiniai blynai su smetonu.

Čia įsiterpė mokyčiausioji Barbora:

- Ti ne religija. Anas sėdi mobiliajan intarnieti. Ti gali visų pasaulį ragėc. Ė dabar tai i tavo švintųjų paveikslai jau bus tan intarnieti. Maniškė Justė tai net darban gali neic. Baigus mokslus dirba tan intarnieti, visokius bluogerius tvarko. Atsivežė kampiuterį, sėdi valandų valandas prie jo. Ale, sako, gerus pinigus gauna, ba jau i naujų mašinų turi, alektrinį. Bindzino neraikia! Nakciai prijungia razietien kap prosų į gana. Ale per išeigines daug aliektros prisukė, tai anūkėla nat pinkiosdešim eurų man delnan indavė. Agota, ko cyli. I tu paposakok, kokios tavo navynos.

- Tai nedaug tų navynų. Atavežė Stasia kacinų. Tai tas kacinas cik tokias rupias kruopas iš maišelio ėda i undenį laka. Mėginau aš jam i šio i to duoc – pauosto i prasiaina. Gyva bėda su juo. Mislijau, kad pelas išgaudzis, ba pavasariop jų nemažai atsirado. Tai tas net pelių nemoka gaudzyc. Pasgauna, atsineša vidurin gryčios į palaidzia. Duoda kiek pabėgiec i vėl gaudo. Tai vienų tep nudusino. Misliau, kad suės. Kur tau! Nunešįs padėjo kumpi. Sėdzi liūdnas un palungies, atsibudusias musias gainioja. Kici kacinai morčiuja, ė šitas tai gi išguldzytas. Ale Stasela nors pamidorų pasėjo loveliuos. Bus darbo man i jos šeimynai.

Čia pasigyrė ir Gripina:

- Maniškiai tep pacia sėjo. Ale prisivežė tokios žemės maišuos. Aš padabojau i supeikiau. Sakau, naugi jau mūsų juodžemis blogas? Ė prisėjo tai visokių arbūzų, cukinijų, paprikų i baklažanų. Sako, kad mūsiškis juodžemis jiem prastokas, reikia geresnio. Užaugs jų kalnai, galėsiu i jus apdovanoc. Jeigu liks, tai raiks karvį šerc tais gardiesiais.

Savo išmintį nutarė parodyti Barbora:

- Ė tai kam jiem cie baklažanai? Kiba Jurgio sveikata prasta? Aš saviškį Petrukų kadais po infarkto tep pacia baklažanais šėriau. Doktoriukas liepė. Labai pamačlyna daržovė. Po tam anas do trisdešimt metų lakstė, ale kasmet po vežimaicį tų baklažanų turėdavo suvalgyc.

- Kas ti jų balų žino, man gi nieko nesakė, ale kad Petruko pilvas dzidesnis už amžinatilsį Jadzės, kai ana dzvynių laukėsi. Tai mažu daiktan mėsos visus tuos arbūzus… - nutęsė Gripina.

Čia jų kalbą nutraukė vienintelis gretimame kaime begyvenantis „cibulinis“ Jurgis. Kadaise tarp šių dviejų kaimų buvo kilęs kivirčas, mat Cibuliuos nesėdavo pastarnokų, o pastarnokiniai vaizdavo „ponskus žmones“ sėdavo pastarnokus, o vietoj cibulių augindavo porus.

- Tai kų cia pletkinat be manys? Negalėjot luktelt. Visas navynas išopsakojot – man nepalikot!

- Tai porink saviškes, mažu ir mūsiškes sužinosi… - paerzino Gripina.

Jurgis atsisėdo ant suoliuko krašto, užkėlė koją ant kojos ir ėmė pasakoti:

- Pėtnyčios pavakary atvažiavo Saliamutė su savo pinkiais galgonais. Tai jų pilnas kiemas! Ana augina triušius, ė par man – vištos, avelės, ožkos. Tai cie vaikai nuo jų nė per žingsnį: vištas lasina, avelas ir ožkas šeria. Jauniausias pacių mažiausių ožkytį net saldainiu monijo, norėjo paglostyt…

- Ė tai mobiliakų jiem neraikia? - norėdama kiek įgelti paklausė Barbora.

- Kur tu tokiam pulkui mabiliakų pripirksi! Turi namie kampiuterį ir gana. Pagal eilių: tėvas, mama - dirba, veda visokias triušių apskaitas, parduoda. Paskui vaikai, kiek kam reikia. Vien kožnam po pusvalandį – jau beveik trys valandos išeina. Lieka vakarienė ir miegot. Kai visi išvažiavo, tai ir atėjau. Savo fermų pašėriau, o daugiau nėra kas daryt namie vienam. Cia gi netoli, cik už kalniuko…

- Einam pas mane, - pasiūlė Gripina, - dar daug visokių skanėstų liko nuo vaišių!

Agota ir Barbora suskato bėgti namo. Agota – šerti palikto katino, Barbora – ruošti sau ir Justei pietų, mat anūkė liko dirbti „per internietą“. Jurgis, ramiai nupėdino pas Gripiną, nes tik pas ją retkarčiais trumpai pasisvečiuodavo. Ilgiau – niekaip. Juk didelė „ferma“ reikalauja ir didelio dėmesio. O be to kai kurie pavasario darbai jau prasidėjo.

Izidorius KIMSĖNAS