Tas inkilas, prieš mūsų namų langus pakabintas prieš daug metų, jau spėjo apaugti samanom, pritapti prie aplinkos. Vieną vasarą jame peri zylės, kitą – musinukės.

O dabar prisistatė varnėnai.

Atskrido vienas, žvalgosi.

Plastelėjo antras, nutūpė ir laukia.

Nusileido trečias ir dedasi nieko nežinantis.

Pagaliau pirmasis pasistiebė prie inkiliuko landos, bandė įlįsti vidun...

- Na, kaip? – švilptelėjo antrasis.

- Matau, kad nekaip... – čirkštelėjo trečiasis.

- Radot kuo stebėtis: čia gi zylių inkilas! Landa mums per maža. Lėkim sau!

Ir purptelėjo visi šali, sutūpė beržo viršūnėje – pašvilpauti ir laisvų inkilų stebėti. Ar jūs nepamiršot jų iškelti?

Selemonas PALTANAVIČIUS

Autoriaus nuotr.