Pavasaris ir vėl užtruko... Vis ruošėsi, ruošėsi, tik šilumos pritrūko, o be jos šventė nesigauna...

- Eisiu pasižvalgyti, - sako jis, ir Agotuka tik galva linkteli: – „eik, eik...“. Ji žino, kad dabar jos žmogus keliaus pamiškės takeliu, užsuks į eglynus. Ir būtinai sugrįš su mėlynų žibuoklių puokšte.

Taip ir buvo. Po gero pusdienio, jau pietums vėstant, jis paržingsniavo per lauką, ramstydamasis dailia sausos eglutės kartele (iš jos bus kotas kauptukui), o kitoje rankoje atsargiai nešdamas žibuokles.

- Čia tau... – Jis ištiesė Agotukai gėles ir susigraudino. – Pačios pirmosios...

Ji galėtų sakyti, kad jos jau žydėjo ir anksčiau, kad... Bet jo dovanotos šį pavasarį tikrai pirmos... Ir kaip gražiai papuoš rytdienos Velykų stalą...

Graži ta pavasario šventė su pirmųjų žibuoklių žiedais, ar ne?

Selemonas PALTANAVIČIUS