Meilė - žodis, kurį taip dažnai vartojame savo žodyne. Kiekvienam šis žodis turi savo reikšmę.

Kalbant apie meilę, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: kas yra meilė? Mano atsakymas į šį klausimą slypi viename žodyje – duoti. Duoti, reiškia besąlygiškai rūpintis kitais. Šventojo Pranciškaus maldoje yra žodžiai: duodami – gauname.

Žmogus yra šaltinis. Tik gimę esame meilės ir šviesos šaltiniai. Tačiau augimo, ugdymo procese mūsų pasąmonėje kaupiasi dalykai, kurių šaltiniais tampame vėliau. Meilė yra jausmas, kuriuo mes esame iš tiesų. Blogis yra viskas, kas įgyjama veikiant išoriniams veiksniams, auklėjimui, kiemui, gatvei, visuomenei, kurioje gyvename. Ar kada nors matėte Blogį jaunesnio nei metų vaiko akyse? Ne, jo akyse matosi tik šviesa, meilė.

Neseniai pamačiau seminaro pavadinimą: „Kaip iš savo vaiko išauginti genijų“. Kam? Ar kas nors uždavė sau šį klausimą? Kodėl mano vaikas turi būti genijus? Nuo pat vaikystės buvome varomi, kad turime būti geriausi – klasėje, kieme, institute, universitete... Manau, daugelis yra girdėję, kai tėvai kaip pavyzdį mums pateikdavo kaimyno vaiką, klasės draugą, į kuriuos mums reikia lygiuotis, taip žemindami mūsų savivertę. Nuo ko prasidėjo mūsų gyvenimas? Nuo to, ką turėtume ir ko neturėtume daryti, ką turėtume ir neturėtume sakyti, kaip ir kur turėtume mokytis, kuo turėtume tapti ir panašiai...

Tokiu būdu pamažu naujai gimusiuose berniukuose ir mergaitėse šviesa ir meilė jų akyse pradėjo blėsti, juose išdžiūvo meilės ir šviesos šaltinis. Tiksliau šaltinis neišdžiūvo, o iš to šaltinio pradėjo plūsti atsiskyrimas, egocentrizmas, pavydas, pyktis, baimė... Kaip jaučiatės tapęs tokiu šaltiniu ar būdamas arti jo?

Žmonės gerieji, mums tereikia prisiminti, kas iš tikrųjų esame. Tiesiog reikia dažniau pažvelgti mažiems vaikams į akis, laikyti juos ant rankų, tapti tuo šaltiniu, kuriuo buvome gimę. Būti meilės, šviesos šaltiniu, duodančiu kitiems numalšinti troškulį, ar šaltiniu, iš kurio plūsta smarvė, purvas, negatyvas – tai jūsų pasirinkimas ir tik jūsų.

Slava ZELEV