Velykų rytą skaitoma Evangelija apie Jėzus prisikėlimą iš numirusiųjų. Visas dėmesys yra skiriamas Jėzaus asmeniui ir šiam didžiam įvykiui. O juk viskas atrodo labai aišku ir parasta. Ta pati istorija yra skaitoma beveik 2000 metų. Ir atrodytų jau išsemta viskas, kas ten gali būti.

Tačiau Evangelija nėra tik gražus literatūrinis pasakojimas. Ji net ne istorinis pasakojimas. Evangelija talpina savyje džiugią žinią, kuri kaskart yra nauja ir aktuali ją skaitančiam žmogui. Evangelija neša Velykinę prisikėlimo žinią, kuri yra pagrindinė naujiena. Tačiau be jos yra ir kita informacija, kuri duoda vienokį ar kitokį atspalvį. Evangelijoje yra labai svarbios detalės, smulkmenos. Mes dažnai jas nuvertiname iki kasdieninių dalykų. Tačiau reikia nepamiršti, kad Dievui nėra kasdieninės rutinos, kaip mums čia, žemėje. Ir evangelistai, aprašydami Prisikėlimo įvykį, detales naudoja ne tik kaip kažkokias menines priemones, bet jomis piešė daug platesnį ir spalvingesnį paveikslą.

Šiandien pažvelkime į tokią smulkmeną, kaip skara, kuria buvo apvyniota Jėzaus galva. Jėzaus laikų žydų tradicija mums atskleidžia nepaprastą šio, atrodytų, nereikšmingo gesto žinią. Atskirai susuktas Jėzaus galvos apdangalas – Jono evangelijos 20 skyriuje minima skara, kuria buvo uždengtas Jėzaus veidas, kai Jis buvo paguldytas į kapą Didžiojo penktadienio vakarą. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. (Jn 20, 6-7)

Po prisikėlimo, kai buvo atrastas tuščias kapas, ši skara ne gulėjo kažkur netvarkingai numesta, kaip drobulės, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Evangelijoje visa viena eilutė skirta papasakoti, kad skara buvo kruopščiai sulankstyta ir padėta tam tikroje akmeninio kapo vietoje.

Kodėl po prisikėlimo Jėzus, prieš išeidamas iš kapo, dar gaišo lankstydamas skarą, kuri dengė jo galvą?

Kad suprastume sulankstytos skaros reikšmę, turime žinoti vieną detalę iš to meto hebrajų tradicijos. Sulankstyta servetėlė (o šiuo atveju skara) buvo kasdieninių šeimininko ir jo tarno santykių dalis, ir kiekvienas žydų vaikas žinojo šį principą. Kai tarnas ruošdavo šeimininkui pietų stalą, jis stengdavosi, kad viskas būtų pagal šeimininko pageidavimus. Kai stalas būdavo paruoštas, tarnas dingdavo šeimininkui iš akių ir laukdavo, kol šeimininkas baigs valgyti. Tarnas nedrįso paliesti stalo, kol šeimininkas nebaigė valgyti. Kai šeimininkas baigdavo valgyti, pakildavo nuo stalo, nusiplaudavo pirštus, burną ir barzdą, susukdavo servetėlę į kamuoliuką ir numesdavo ją ant stalo. Į kamuoliuką susukta servetėlė reiškė „Aš baigiau“.

Kita vertus, jei šeimininkas, pakilęs nuo stalo, palikdavo sulankstytą servetėlę šalia lėkštės, tarnas dar nedrįsdavo liesti stalo, nes tokia sulankstyta servetėlė reiškė „Aš dar grįšiu!“.

Jėzaus palieka savo mokiniams žinutę, kad Jis dar grįš. Kitaip sakant, Jis nori pasakyti, kad dar neužbaigė savo darbo. Nors didžioji dalis – mirtis ir prisikėlimas – užbaigta. Tačiau Jis dar turi susitikti su savo mokiniais, būtent tais, kurie ateis į kapą ir ras šią žinutę. Na, Jėzus neturėjo telefono ir negalėjo parašyti žinutės. Tai tokiu būdu paliko jiems ženklą. Mokiniai turi asmeniškai ir savitu būdu susitikti Prisikėlusįjį. Vėliau Jėzus dar turi įžengti į Dangų, grįžti pas savo Tėvą ir atsiųsti Šventąją Dvasią tiems, kurie susitiko su Juo po prisikėlimo.

Mums šiandien taip pat svarbi ši žinutė. Priskėlimas yra kvietimas susitikti Jėzų savo gyvenimo vingiuose, jį atpažinti, priimti ir gauti Šventąją Dvasią.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS