Pavasarį įprasta girdėti paukštelius gražiai giedant, džiūgaujant savo lizdeliuose. Kartą pušyje susirinko paukščių būrys ir taip garsiai šaukė! Vienas už kitą garsiau! Tai nebuvo panašu į džiugias, lizdus tvarkančių paukščių pavasario giesmes. Jie nerimavo, skraidė pirmyn atgal, šaukė, rėkė, pyko, labiau buvo panašu, kad bijo ir atkakliai kažko nori. Pajutau, kad kviečia mane ateiti pažiūrėti.

Priėjau atsargiai, tyliai ir pamačiau, kas nutiko. Katinas savo raina letena laikė prispaudęs mažą paukštelį. Mažylis išsigandęs, sužeistas, norėtų pasprukti, bet jėgos nelygios. Paukščių būrys norėtų apginti, bet nė vienas, nė būriu negalėjo net prisiartinti, nes pavojus per didelis ir kitiems įkliūti. Katinas išdidus džiaugėsi grobį radęs. Jis nebuvo alkanas, tik medžiotojo instinktas pavasarį prabudo.

Paukšteliai visu balsu triukšmavo. Mažylis po katino letena nurimo, saugojo jėgas. Visi tikėjo, kad yra kelias išsigelbėti, todėl kartu susirinkę tarėsi, pagalbos kvietė. Priėjau ir sudrausminau katiną, nuvijau jį šalin. Katinas nubėgo, o paukštelių būrys tuoj prie mažylio pripuolė ir padėjo jam nuo žemės pakilti, skristi ten, kur saugu. Visi nerimastingais balsais klegėjo, skrido kuo toliau nuo katino, nuo pavojingos vietos. Skrido į gražią giraitę, nes norėjo nurimti, saugiai nutūpti ant medžio šakos, kuris priglaus ir pasakys:

– Gali prie mūsų prisiglausti! Gali papasakoti, kas tau nutiko. Gali laisvai giedoti pavasario giesmes...

Tikėjimas – kai darai tai, kas teisinga, kas gera visiems, bet nežinai, ar tau pavyks, ar užteks jėgų. Kai kantriai, neskubėdamas ir atkakliai darai, atsiranda pagalba, tuomet neįmanoma tampa įmanoma.

Kuo tiki tu?

Laura STEPANAUSKIENĖ