Mes turime 218 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3168
mod_vvisit_counterŠią savaitę:22365
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:71569
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:136288

Apie taupymą

2022 m. gegužės 7 d.

Popierius

Gerai, kad su kompiuteriniais pdf-ais taupome popierių, o tai kiek miško reikėtų nušnioti.

O ką tie europiečiai su tuo popieriumi daro - 200 kg per metus vienai personai? Penkių personų šeima ir per metus 1 tona makulatūros. Trys pūdai „popieros“ per tris mėnesius! Suprantu, kad šis matas dabartiniam žmogui mažai ką sako. Trys pūdai yra apie 50 kg. Tiek sveria normalus bulvių ar grūdų maišas. Aštuoni kg per dvi savaites. Šiukšlės į konteinerį netilptų! Juk dar visoks plastikas ir „skarbonkės“! Plačiai gyvena europiečiai. Daugiau nei po puskilį popieriaus kasdien! Kitaip sakant kasdien po „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“ ar „Poterį“ į šiukšlyną. Nieko sau, gal jie tą popierių vietoje mėsos valgo? Bet aš tiek mėsos kasdien nesuvalgyčiau. O jei suvalgyčiau, tai pro duris netilpčiau. Be to, sako, kad daug mėsos valgyti nesveika. Tai ką tada valgyti?

 

Košė

Sako, valgykit kruopas. Kruopų mūsuose dar pakanka, užsiauginame ir dar eksportuoti galime. Tik kažkaip liūdnai atrodo tie mūsų ūkininkų laukai. Pernai kažkuris toks buvo pasėjęs grikių lauką. Manote, kad jo šeima vietoj mėsos mito grikiais? Tais grikiais galima buvo visus Švenčionis maitinti ištisą žiemą. Nieko panašaus. Grikiai nesubrendo, tai panaudojo kitaip – užarė kaip „ekologiškas trąšas“. Grikiai, žinoma, maistingi. Kadaise kariuomenėje per trejus ar dvejus metus tiek prisikirsdavo grikių košės, kad visą likusį gyvenimą į juos žiūrėti negalėdavo, nebent namuose turėdavo gerą gaspadinę, kuri mokėdavo tuos grikius skaniai paruošti. Kuri to nemokėdavo – košę papuošdavo nepakartojama šypsena. Kiek galima suvalgyti grikių košės nepakenkiant organizmui, mokslas dar nenustatė. Čia laukia nearti mokslo dirvonai, o atsakymas tikrai dar toli. Valgykime visokias košes, kol mokslas nenustatė jų žalingumo.

Mokslas mažiems vaikams kadaise drausdavo du dalykus – karvių pieną ir manų kruopas. Esą karvės pienas per daug riebus, o manų kruopos – tuščias maistas. Močiutės ir mamos į tokius moksliškus pamokymus tik numodavo ranka ir virdavo vaikams manų kruopas „ant pieno“. Pasirinkimas buvo nedidelis. Alkani vaikai kirsdavo tas kruopas dideliais šaukštais ir bėgdavo į kiemą dūkti. Visi pieno riebalai pavirsdavo neišsenkančia energija – vaikai dienų dienas žaisdavo gaudynių, spardydavo kamuolį, taškydavo balas ir dar prisigalvodavo visokių „monų“. Tas manų kruopas vaikai dažnai valgydavo tik „iki mokyklos“. Pradėjus mokslus, tėvas liepdavo vaikus maitinti „rimtesniais“ valgiais, nes reiksią jėgos ir raumenyse, ir smegenyse. Jei kiaušinienės „ant lašinių“ anksčiau gaudavo retai, tai dabar – kone kasdieną. O nutukusių vaikų nesimatė. Kur šuo pakastas? O sakydavo, kad lašiniai yra pavojingi sveikatai. Dabar tvirtina atvirkščiai – lašinius valgyti labai naudinga. Primena Jono Jablonsko posakį „Alus gerti sveika“, o šiais laikais jį mokslavyriai sumaltų į miltus, ar prikaltų prie alinės durų, nes įrodyta, kad alus nėra jau toks nekaltas gėrimas.

 

Alkoholis

Prisimenu, kai mus gąsdino, kad „vidutiniškai kiekvienas Lietuvos gyventojas per metus „išlaka“ daugiau nei po 12 litrų 100% etilo alkoholio! Na, 100% etilo alkoholio nebūna nei gamtoje, nei ambulatorijose, nei mokslinėse laboratorijose. „Išeitų“ kiekvienam nuo kūdikio iki šimtamečio senuko ar senutės po litrą per mėnesį, arba po „četvertuką“ kas savaitę. Atrodo nedaug, bet pamiršome 100%. Tai reikštų, kad daugiau nei po litrą arielkos kiekvienam kas savaitę, arba maždaug po 150 g kasdien reikėtų sukliukinti. Jei atmestume perdaug jaunus ir perdaug senus, abstinentus ir „tik dėl kvapo“ geriančius, tai gautume mažne po puslitrį kasdien. Jei paverstume kokiu alumi – po 4 litrus sulos kasdien. Atsiprašau – alaus. Nenuostabu, kad kasdien, o ypač savaitgaliais žmonės alų „neša“ pakais. Statistika tikriausiai nemeluoja. Sveikatingumo rodikliai – taip pat.

 

Cukrus

Kažkokie medikai ar mitybos higienos specialistai nustatė, kad cukraus paros norma sveikam žmogui yra trys arbatiniai šaukšteliai. Skaičiau ir stebėjausi. Nerašo su kaupu ar be kaupo. Neiškentęs pasveriu. Trys šaukšteliai be kaupo yra 12 gramų, su kaupu – 24 gramai. Per savaitę nesusidaro nė šimtgramis, o vaikai vis prašo saldainių, suaugę, žiūrėdami į saldainius, taipogi neužsimerkia. Per mėnesį dar nesusikaupia nė „puskilis“, o per metus beveik puspenkto kilogramo. Tai šitai labai taupant, vis nubraukiant šaukštelį kokiu peiliu, kad nė viena smiltele daugiau nebūtų. Jei sukrauname į kavas, arbatas su kaupu - per metus susidarys daugiau nei pusdevinto kilogramo. Ką čia smulkinamės, juk uogienes dar reikės virti! 10 kilogramų vienai personai! Ir tai pagal „beveik“ mokslininkų rekomendacijas… O statistikai randa, kad vienam žmogui Lietuvoje tenka virš 30 kg cukraus! Apytiksliai gautume, kad sunaudojame 3-4 kartus daugiau. Juk žinote, kas nutinka, kai su kokia silpna sulčiaspaude bandote išspausti bačką sulčių? Taip, ji sugenda ir ją tenka išmesti, ar suradus gerą meistrą bandyti sutaisyti. Kažkas rašė „intarniete“, kad atsisakius cukraus pagerėjo savijauta, į gerąją pusę pasikeitė kūno apimtys. Aš pasakyčiau kitaip – gaudamas mažiau kalorijų organizmas sunaudojo lašinius, tuo pagerindamas kūno apimtis. Patys pabandykite tokį eksperimentą. Prisiriškite sau ant pilvo ar nugaros nors 3 kg ko nors ir patampykite visą dieną, o vakare tą krovinį numeskite. Pamatysite, kaip staigiai pagerės jūsų savijauta, o kojos jus tiesiog nešte nuneš prie šaldytuvo, kur galbūt dar yra likęs bryzelis rūkytų lašinių. Buvo kadaise vienas treneris, kuris savo bėgikams ant blauzdų užmaudavo panašiai pasunkintas kojines, ant nugarų – nelengvas kuprines. Tai tie varžybose lėkdavo kaip alkani balandžiai pamatę pabertus grūdus.

O cukrų taupyti tikrai verta ir ne vien dėl jam išleistų pinigų. Labai kenkia dantims. Nors pirmuosius ir antruosius dantis žmogus gauna nemokamai, bet prireikus trečių dantų tenka mokėti net ir labai didelius pinigus. Taupydamas cukrų gali sutaupyti dantis.

 

Druska

Štai buvo nuo prekystalių nušluota druska. Paskui nedrąsiai pasirodė spalvota iš Himalajų, kurios kainos tokios kaip tų kalnų aukštis. Dabar jau atsirado ir artimesnėse kasyklose išgautos druskos. Kokios kainos? Tokios, kokio aukščio kalnai pas tuos kaimynus. Įlipti galima lengvai, alpinizmo įranga nereikalinga.

O Kiek tos druskos reikia žmogui? Vėl mokslas suskaičiavo, kad turėtų pakakti 2,3 gramo per parą vienai personai. Ir greta parašyta – vienas arbatinis šaukštelis. Tai per metus sunaudotumėm kokį kilogramą, o pūdą – per 15-16 metų. Liaudyje sako: „aš su tuo žmogumi suvalgiau pūdą druskos“. Išeitų kiekvienam po kokius 8 kg. Neilgai truko tokia draugystė, ne daugiau kaip aštuonerius metus. O neseniai iš parduotuvių druską „rovė“ pakais kaip ir cukrų. Tai kiek laiko dabar tą druską „valgys“? Šeimos tai nėra didelės. Va, anksčiau, kai tėvai turėdavo po kokius aštuonis vaikus, kartu dar gyvendavo abiejų tėvai... Katrą per metus važiuodavo pirkti druskos. Parsiveždavo visą maišą. Pora vyrų tą maišą iš ratų tempdavo įsiręžę. Užtekdavo ir mėsai sūdyti, juk šaldytuvų nebuvo. Nors turėjo maišą druskos, bet ją taupydavo. Kartais paskolindavo kokį žiupsnelį kaimynei.

Mūsų krašte kadaise gyveno toks šposininkas, kuris svečiuose silkę dar sūdydavo, kad net tarp dantų traškėdavo. Esą kitaip neskani. Neilgai šposijo. Greitai suvalgė savo druskos pūdą. Reikia ją lėčiau valgyti.

 

Vanduo

Štai Europoje jau prakalbo, kad reiksią taupyti ne tik dujas, naftą, metalą, bet ir vandenį. Didelė Europos dalis jau seniai įpratusi prie rytmetinio dušo, vakare vėlgi tenka nugrandyti ir nuplauti visokius kremus ir makiažus ar nešvarumus nuo kūno, o klozetai praryja vandens net daugiau, nei visokioms kitoms likusioms buitinėms reikmėms skiriama. Jau buvo įvairiose šalyse eksperimentuojama mažinant vandens sąnaudas. Pavyzdžiui, nusiplovus rankas, vanduo patenka į klozeto bakelį ir panaudojamas antrą kartą. Teko padidinti išlaidas klozeto priežiūrai. Paskaičiavo – neapsimoka. Net linksmi pasakojimai plinta, kai visa šeima eilute atlieka „klozetinius“ reikalus ir tik po to nuleidžia vandenį. Kai šeima nedidelė – jokios problemos, nes europiečiai labai taupo net maistą. Ne iš fantastikos apie rankų plovimą – taipogi eilute prie kriauklės užkimšus ją kamščiu. Visi pasimuilina, po to antru kartu nusiplauna ir tik tada nuleidžiamas vanduo iš kriauklės. Manęs nestebina. Kadaise veidą ir rankas prausdavausi „bliūde“ ir buvo gerai. Pakakdavo vos poros puodukų vandens. Vėliau įsitaisėme praustuvą. Tam jau reikėdavo trijų puodukų. Naujas XXI a. šūksnis: siūloma atsisakyti dažno prausimosi, nes jis tik gadina odą. Ar nebus panaši istorija kaip apie lašinius tik atvirkščiai! Aiškina, kad dažniau tereikia prausti vos kelias žmogaus kūno vietas: rankas, kojas, pažastis na ir dar vieną vietą. Prisiminkit, pirtis kadaise buvo kartą per dvi savaites! Eilę miesto pirtyje užsiimdavo ryte, o švarutėlis išeidavo vakarop. Aš kažkur skaičiau, kad buvo Europoje laikai, kai žmonės nesiprausė, vaikščiojo parazitų apkrimsti, o utėlės buvo vos ne kaip visokie augintiniai dabar. Ir odekoloną sugalvojo tais laikais... Lietuvoje kažkas sugalvojo mėnesio geriamo vandens normą vienam žmogui 2 kubiniai metrai. Nežinau, tai daug ar mažai, nes parai tenka beveik septyni kibirai. Šitiek arklys per parą neišgeria. Žinoma, geriamas vanduo naudojamas ne tik maistui paruošti, apsiprausti ar klozetui. Dar jo nemažai išprašo ir skalbyklė, ir indaplovė, o jeigu dar visokios gėlės, lysvės, šiltnamiai...

 

 

Vienoje Europos valstybėje siūloma taupyti šilumą. Atrodo labai paprastai – tereikia savo namuose sumažinti temperatūra 1°C. Tai padaryti visai nesunku, nes šitas procesas automatizuotas. Tokia „reforma“ šių dienų kainomis leistų sutaupyti 240 € per metus. Jeigu nori, gali ir visais trim laipsniais pažeminti, bet tuomet tavo namuose gali prireikti kailinių. Čia gyvūnų gerovės draugijos gali pradėti protestuoti. Mačiau kadaise gražų paveikslą. Kažkokio barono rūmuose pokylis, o visi anaiptol ne avių kailiniais pasipuošę. Tiksliau, įmantrius aprėdus iš brangiakailių žvėrelių kailių apsivilkę. Šoka kažkokias „mazurkas“ ir sušilti negali. Salė didelė, gal pusšimtis linksmuolių, iš kur tiek malkų paimsi.

Tai dabar siūloma šildyti tik tuos kambarius, kuriuos reikia, nelaikyti atidarytų neapšildomų patalpų durų. Šaldiklius siūloma statyti rūsiuose, garažuose ar kitose nešildomose patalpose. Mūsų senoliai buvo labai protingi. Jie turėjo įsirengę kamaras. Ten pačią karščiausią vasaros dieną būdavo vėsu, net gira neprarūgdavo. Taigi eidami pirmyn grįžtame į praeitį. Suprantama, nesiūlau į pieno puodynę įleisti žalčio ar žaliosios varlės, bet verta paieškoti naujų sprendimų.

 

Energija

Pastebėta, kad dujinė viryklė keptuvei šildyti naudingai panaudoja 60% energijos, o indukcinės kaitlentės – 90%. Va tau ir elektra! Žinoma, reikia skaičiuoti visokius energijos dažulius ir kalorijas, bet elektra dabar, visgi, pigiau. Mūsų piniginę galėtų apsaugoti net toks paprastas įprotis – uždengti puodą dangčiu, kai ką nors verdate. Nedaug, bet visai nemažai. Padarykite namuose eksperimentą ir įsitikinsite. Yra net ekonomikos uždavinys, sukurtas pagal vieną pasaką. Turėjo karalius tris dukteris ir sugalvojo jas ištekinti. Atsirado jaunikis, bet toks suktas vyrukas. Jis iškėlė sąlygą, kad paims tą, kuri greičiausiai jam užvirs arbatą. Pastatė tris vienodus virdulius, visus tris vienodai užkūrė, pripylė vienodai vandens. Visi įdėmiai seka, kas čia bus. Tai tos dvi jaunėlės, labiausiai norėjusios ištekėti vis lakstė, kilnojo savo virdulio dangtį, bene vanduo užvirė. O trečioji, pati vyriausioji, tik sėdėjo sau ramiai. Užvirus vandeniui, pro skylutę virdulio viršuje ėmė veržtis garas, tai tada priėjusi paruošė arbatą ir pavaišino kavalierių. Va, kur tikra ekonomija. Nei tau bėgioti, nei karščiuotis. Netrukdyk karščiuotis virduliui. Jaunikis, žinoma, taikėsi prie jaunesnės, bet jaunesnė retai naudojosi virduliu, o vyresnėlė turėjo daugiau patirties. Tokia nuožmi konkurencija tarp grožio ir patirties buvo visais laikais.

 

Kuras

Siūloma perdirbti panaudotus tepalus. Juk tepalas nuo krumpliaračių užteršiamas visokiomis metalo dulkėmis ir drožlėmis. Kodėl neišvalius ir vėl nepanaudojus? Pasirodo, čia ne viskas taip paprasta, kaip mums atrodo. Išvalyti kol kas sunkiau, negu pagaminti naują. Kaip ir su popieriumi. Nieks nenori gaminti popieriaus iš makulatūros. Paprasčiau – nukirsti žaliuojantį medį.

Važiuodami dažnai skubame ir spaudžiame „gazą“ kiek galime. Vėl apskaičiuota, kad važiuojant 100 km/val. greičiu vietoje 120 km/val. galime sutaupyti 10-15 % degalų. Jei kelionė ilga, žiūrėk ir prikapsės keli litrai. O europiečiai keliautojams geležinkeliu jau siūlo programą „Duo Tickets“ – dviems keliauti vienu traukinio bilietu. Na, vežiesi su savimi „zuikį“ ir jam baudos mokėti nereikia. Čia, žinoma, laimi zuikis. Ko tik Europoje neprigalvoja.

 

Statistika

Žmonės labai įvairūs, gyvena įvairiomis sąlygomis. O normos pritaikomos „statistiniam individui“. Vieni fiziškai labai aktyvūs, stipriai sportuoja, vedžioja šunis, žaidžia boulingą, važinėja dviračiais, kiti dienų dienas kiurkso darbe prie savo stalo (biurokratai) ar spokso į dėžę, vadinamą televizoriumi. Vienintelis sportas, kai kas nors ne taip ekrane pasirodo – mojuoja rankomis, trypia kojomis, garsiai šūkalioja.

Statistikai suskaičiuoja ir nustato – tiek ir tiek reikia riebalų, angliavandenių, ląstelienos, vitaminų, druskos… Jeigu sportininkai dideliais bambaliais negertų to sūraus mineralinio vandens, jie išgriūtų „iš klumpių“ ir tektų gulėti „po lašelinėmis“. Vienam kažkas su kaliu – tam jau visai blogai, savijauta tokia, tarsi kiltų į kosmosą. Kitam – su natriu. Per mažai – pasisūdyk sriubą, per daug – na, nieko, pagersi paprasto vandens – susitvarkys savaime. Kitam širdis kala kaip pneumatinis kūjis, jau akys lenda ant kaktos, o ir veido spalva nenatūrali. Kraujo spaudimo pamatuoti nepavyksta – viršytos visos normos. Reikia greitai veikiančių vaistų! O kur priežastis? Pasirodo, nieko rimto, žmogus tik taupė vandenį.

 

Taupymas

Galim taupyti pinigus, elektrą, maistą, gėrimus, kurą, net dantų krapštukus ir tualetinį popierių, nes mokslas taip ir nesugalvojo, kaip jį perdirbti. Vasarą drąsiai galime taupyti drabužius, žiemą – dviračius, ir tai darysime natūraliai bei naudingai. Bet negalima taupyti to, be ko negali gyventi. Negali taupyti oro, kuriuo kvėpuoji, nebent nevažinėsi tuo merdinčiu automobiliu, nečirškinsi kasdien šašlykų ar gerai nusiteikęs pagaliau pasodinsi medžių giraitę. Štai šiemet per „Nacionalinį miškasodį“ pasodinta 2 milijonai medelių. Nedaug trūko, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui tektų po medį, iš viso beveik 7,5 kvadratinio kilometro. Galėsime pasitaisyti kitais metais ir pasodinti dar, juolab, kad kirtaviečių yra sočiai, svarbu, kad tie skaičiai nebūtų „dėl varnelės“, mat ta varnelė viską pakenčia, bet jai būtinai reikia popieriaus. Jei tas naujas miškas būtų vienoje vietoje, tai matytųsi net iš kosmoso. Gaila, kad miškas ilgai auga, tad jo teikiamą naudą ženkliai pajus tik mūsų vaikaičiai.

Iki elektromobilių ne taip jau toli, tai jau dabar reikia mokintis elektrą taupyti, nes šalyje įvairiais skaičiavimais dabar tepasigaminame vos 30%. Kitą dalį reikia brangiai pirkti, arba statyti daug vėjo jėgainių, didelių ir mažų saulės elektrinių, kad ir kaip jos darkytų mūsų unikalų ir nepaliestą kraštovaizdį ir... taupyti.

Izidorius KIMSĖNAS