Mes turime 238 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3282
mod_vvisit_counterŠią savaitę:27305
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:71683
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:136288

Ar gurmanai ir estetai nesunaikins gamtos?

2022 m. gegužės 7 d.

Lietuvoje paplito augalų rinkimo mados. Buvo gauromečio („Ivan čaj“) mada. Jai nuslūgus atėjo „juodojo beržo grybo“ mada – visiems staiga jo prireikė, nors puikiai gyveno ir be jo. Dabar siautėja meškinio česnako mada. Dar sniegui nenutirpus visi klausinėja, kur jo gauti. Šis česnakas ilgą laiką buvo Raudonojoj knygoj. Kadangi ir miškai, kuriuose jis augo, buvo saugomi (pagal įstatymą draudžiama naikinti saugomų rūšių augavietes), tai sudarė palankias sąlygas jam gausėti. Todėl Raudonosios knygos komisija 2019 metais jį išbraukė iš Raudonosios knygos. Ir be reikalo paskubėjo, nes tas išbraukimas sutapo su meškinio česnako mada, kas lėmė tokius šios rūšies nykimo tempus, kokių dar nebuvo per visą istoriją. Pilnas internetas tokio turinio skelbimų: „Parduodu ekologišką meškinį česnaką, renku miške, 100 g – 3 eur“. Ir plėšia maišais, net su šaknimis. Veža į turgų, pardavinėja internete, pristato į namus per kurjerius. Meškinis česnakas tirpsta kaip sniegas, o išsigandusi Aplinkos ministerija jau prieš metus pažadėjo įtraukti jį į Apribotų rinkti augalų sąrašą. Bet ne tik neįtraukė, o ir miškus, kuriuose jis auga, leido iškirsti. Taip buvo iškirsti Raguvos miškai, kurie buvo saugomi vien dėl meškinio česnako...

Kaip ir gauromečio, juodojo beržo grybo ir kitų madingų vaistažolių atveju, taip ir po meškinio česnako bumo žmonės pastebės, kad joks stebuklas su jų sveikata neatsitiko. Jokia vaistažolė neatstos sveiko gyvenimo būdo, sveikos mitybos. Jei ir toliau kirsi kotletus, tortus, tai garantuoju šimtu procentu, jog net ir meškinis česnakas nepadės tau sumažinti cholesterolį kraujyje. Tada ateis kito augalo mada, meškinį česnaką paliks ramybėje, bet ne tik dėl to, kad nusivils jo „stebuklingomis galiomis“, bet ir dėl to, kad daugelyje radimviečių jis bus išnykęs. Tikiu, kad su laiku, nuo gurmanų nukentėjęs meškinis česnakas atsistatys, bet tam prireiks daug dešimtmečių. Istorijoje jau turime tokių pavyzdžių.

Pavyzdžiui, islandinė kerpena, kuri dabar žinoma, kaip vaistas nuo bronchito, bet tarpukaryje buvo masiškai renkama samanei varyti, mat turi daug krakmolo (gal nuo to ir kilo žodis „samanė“, nes ta kerpena panaši į samaną). Po masinio rinkimo ji mūsų miškuose buvo praktiškai išnykusi ir sovietmečiu ją buvo uždrausta rinkti. Praėjus keliems dešimtmečiams žmonės pamiršo, kaip iš šitos kerpės gaminti degtinę, ir paliko ją ramybėje. Šiandien islandinė kerpena jau vėl gausi visose tinkamose buveinėse, bet bijau, kad vėl neateitų jos rinkimo mada, tik jau kaip vaistažolės.

Panašūs likimo vingiai klostėsi ir pas laukines orchidėjas. Tarpukaryje jų svogūnėliai buvo masiškai renkami maistui, todėl daugelis rūšių vėlgi atsidūrė ant išnykimo ribos. Tais laikais žmonės labai daug maistinių augalų rinkdavo gamtoje, bet daugiau iš bado, o ne dėl to, kad buvo gurmanai. Aš visą laiką stebėjausi, kaip galima badauti gyvenant kaime? Turiu du arus daržo ir man šito ploto užtenka prisiauginti maisto visiems metams. Pasirodo, praeityje viską, kas geriausio (bulvės, burokai, grūdai) buvo sušeriama gyvuliams, o vaikus, kurie kartu buvo ir piemenys, paleisdavo ganytis laukuose, kad patys maisto susirastų. Taip atsirado daug liaudiškų augalų pavadinimų, kurie susiję su piemenimis. Gyvenimo sąlygoms gerėjant, laukinis maistas, kuris, reikia pripažinti, nėra skanus, buvo pamirštas. Žmonės užsiaugindavo viską, ko jiems reikia, ir laukinė gamta atsistatė. Dabar jau masiškai auginamos ir vaistažolės, kas yra gerai, nes teikia viltį, kad tokie Raudonosios knygos vaistiniai augalai kaip kalninė arnika, mėlynasis palemonas vėl taps dažni ir laukinėje gamtoje.

Nežinia, kur vėl nukryps gurmanų akys. Žmogui rūpi viską išbandyti. Nuo gamtos nutolusiam miestiečiui miške, pievoje, pelkėje viskas yra nauja, viską maga paragauti. Ir susigaudyti, ko galima ragauti, o ko – ne, padeda, deja, patys gamtininkai. Sakau „deja“, nes mes, gamtininkai, ženkliai prisidedam prie vartotojiško požiūrio į gamtą. Štai vedu ekskursiją miške, rodau žydinti augalą, o ekskursijos dalyvis iškart klausia: „O kuo jis naudingas?“. Pasikapstęs galvoje pasakau, kad praeityje jis buvo naudojamas maistui, vaistams. Tada sekantis klausimas: „O nuo ko?“. Dar ilgiau pasikapstęs galvoje pasakau, kad literatūroje rašoma, jog mažina kraujo spaudimą. Klausimą uždavęs žmogus iškart prie augaliuko prikiša telefoną, nufotografuoja, pasidalina socialiniuose tinkluose ir dalina patarimus, kaip mažinti kraujo spaudimą. Kitais metais toje pačioje vietoje parodyto augalo jau neberandu.

Iš botaninės literatūros dabar spausdinama vien tik „ekonominė botanika“. T.y., ką galima gamtoje suvalgyt ar kaip pasigydyti. Internete pilna šia tema Youtube kanalų. Ir man tai kelia didelį nerimą. Liūdna, kad žmonės tik taip supranta „grįžimą į gamtą“. Ieško toje gamtoje tik naudos. Nesupranta, kad pati didžiausia kiekvieno augaliuko gamtoje prasmė ne ta, kad jis gali būti kaip nors suvartotas, o ta, kad be jo negali gyventi didelė dalis kitų organizmų, kurie šiam stebuklingam fenomenui – gyvybei – toliau padeda klestėti ir vystytis. Žmonės dabar į gamtą ateina kaip plėšikai ir vagys. Pavojus sukeltas ne tik maistiniams, vaistiniams, bet ir dekoratyviems augalams.

Štai gamtos bičiulis Jogaila Mackevičius pasidalino tuo, ką jis pavadino „duobučių kultūra“. Visur, kur tik lengvesnis privažiavimas, patys gražiausi ir patys rečiausi augalai yra iškasami ir perkeliami į sodybas arba nelegaliai pardavinėjami. J.Mackevičius išskyrė labiausiai vagiamų augalų TOP 3. Tai vėjalandė šilagėlė, šalmuotoji gegužraibė ir plačialapė klumpaitė. Po žmogaus apsilankymo šių augalų vietoje lieka tik duobutės...

Kadaise visa Labanoro giria buvo mėlyna nuo šilagėlių. Jų buvo apstu kaip žibučių. O dabar jų tenka ieškoti su žiburiu. Jei kas keletą kilometrų randi vieną kelmelį – tai labai gerai. Vėjalandės šilagėlės yra vieni labiausiai nykstančių augalų šalyje. Deja, prie to prisideda ne tik miško kirtėjai, bet ir estetai. Jei anksčiau jie šilagėles skindavo puokštei, tai dabar atvažiuoja su kastuvais. Šilagėlių šaknys labai ilgos, nes augdamos sausuose pušynuose, jos kažkaip turi pasiekti vandenį, kuris yra giliai. Žmogus su kastuvu tas šaknis nukerta ir jo darželyje šilagėlė pavegetuoja vos metus kitus. Nesuprantantis, kad šilagėlės persodinti neįmanoma, jis ir vėl kartoja savo barbarišką aktą kitą pavasarį, nors galėtų nusipirkti sėklų ir užsiauginti savo šilagėlę, kuri džiugintų ne vieną dešimtmetį.

Bent jau Labanoro girioje šilagėlių nykimo greitis yra katastrofinis. Jos išliko praktiškai tik ten, kur yra toliau nuo žmonių akių. Su savo kolegomis kasmet tikrinu jų radimvietes. Štai vienoje jų prieš trejetą metų buvo šimtas žiedų, o dabar tik trys. Kitoje pernai buvo 50 žiedų, o dabar tik vienas. Ir taip toliau... Nors už šilagėlių naikinimą yra numatyta 300 eurų bauda, bet pagauti tokį augalų brakonierių nelengva. Vienintelė išeitis – svarbiausiose radimvietėse statyti slaptas kameras, kas, tikriausiai, ir bus daroma.

Augalų brakonieriai nesupranta, kad neįmanoma persodinti ir laukinių orchidėjų, tarp jų ir minėtų šalmuotųjų gegužraibių bei klumpaičių. Laukinės orchidėjos tampriai susijusios su dirvožemio grybais, kurie jas ir išaugina. Atkartoti tokias pačias sąlygas sode – nepaprastai sunku, reikia turėti labai daug žinių. Bet žmonės vis tiek šiuos augalus tempia iš gamtos, nežiūrint į tai, kad klumpaites (net keletos rūšių) galima įsigyti užaugintas vazonuose (vitaflora.lt), kurios prigyja daug lengviau.

Baigdamas šį straipsnį noriu paraginti visus: pagailėkime gamtos. Supraskime, kad mūsų tiek daug, kad visiems neužteks nei tų meškinių česnakų, nei šilagėlių. Šie augalai reikalingi gamtai, jie atlieka labai svarbų vaidmenį ekosistemoje, apie kurį net nenutuokiame. Maistinius, vaistinius, dekoratyvius augalus pirkdami legaliuose medelynuose arba patys užsiaugindami iš prekyboje prieinamų sėklų, labai prisidėtume prie laukinės gamtos tausojimo. Na, o savo kolegas raginu: pabaikime pagaliau su ta „ekonomine botanika“. Išleiskime pagaliau knygą apie gamtą, o ne apie tai kaip ją vartoti.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

 

Labiausiai iš gamtos vagiamų retų augalų TOP 3: vėjalandė šilagėlė, šalmuotoji gegužraibė ir plačialapė klumpaitė. Jogailos Mackevičiaus nuotr.

 

Meškiniui česnakui vėl iškilo išnykimo grėsmė. Vikipedijos nuotr.